Skamba kaip viena tų didelių nesąmonių, ar ne? Kur be pastangų gali numesti be kokį svorį? Ar kaip tos netikros tabletytės bei milteliai, dėl kurių patikimumo ginčijasi (ar net nevargsta ginčytis) mokslininkai, o chebra be sąžinės graužaties ir toliau pardavinėja? Ne visai. Nieko nedaryti iš kažką pakeisti – iš tiesų įmanoma.

Kaip nieko nedariau ir nukrito?

Dabar svarstau – kadangi nieko nereklamuoju, matyt visai nebūtina pridėti visų „galimai“ ir „nepatvirtintais duomenimis“? Jei būtina, įsivaizduokit, kad pridedu, bet iš tiesų tik papasakosiu, kaip lapkričio 2 dieną pradėjau nieko nedaryt, o gruodžio 2 d. susipratau, kad tai atnešė ir naudos.

Ar tikrai nieko?

Na gerai, ne visai nieko. Viskas, ieškot, kur čia tas X, kad išjungtumėt įrašą, pradedat daug kartų spaudyt mygtuką „back“ ant telefono ir keikti mane visais vardais? Nuoširdžiai – be reikalo. Pasidalinsiu paprastu paprastu būdu, kurį man parekomendavo mano psichologė, parengusį jį pagal pasaulinio garso… bijau sumeluot, bet man rodos, dietologės, metodiką.

Nu tai kaip nieko nedaryt ir numest kilogramų?

Gal man tikrai reikėtų kažką pardavinėt – ketvirta pastraipa, o dar nieko nepasakiau 🙂 Gerai, pristatau. Atsidarykite excel’į. Man patogiausia Google Drive, nes ten būdamas jis visur keliauja su manimi. Į pirmąją eilutę pasižymėję bold’u (visiškai nebūtina, bet man taip aiškiau) rašykite: Data/svoris -> Laikas -> Maisto rušis -> Kiekis -> Alkio jausmas -> Nuotaika. Paskaitykit iki galo, paaiškinsiu, kodėl, bent man, tai suveikė.

Data ir svoris

Data šiaip gal nebūtina, bet man labai pravertė žinojimas kelintadieniai. Savaitgaliais ir darbadieniais valgau tikrai skirtingus dalykus, todėl pastebėti tą tendenciją – naudinga. Svorį, žinoma, rašykite kasdien tuo pačiu metu (man patogiausia – rytinis, vos atsikėlus). Taip, reikėtų rašyti kasdien.

Laikas, maistas ir kiekis

Žinau, kad skamba kaip baisus užsiknisimas, bet sutik, čia tikrai yra „nieko“, turint omeny, kad daugiau nereikia nieko daryti? Na, bent aš daugiau nedariau nieko, o svoris ėmė ir lengvai, sąlyginai greitai ir, esu tikra, sveikai, nukrito. Kiekvieną rytą 7:30 įrašydavau savo kavą su pienu bei 50+150ml, nusakyti kavos ir pieno santykiui (žinau, kad iš esmės geriu pieną, bet ne teisti čia susirinkom, ar ne?). O vėliau prasidėdavo karuselė. Kadangi reikia įrašyti viską, kas nėra vanduo (nes kas ne vanduo – tas maistas, žinot, ar ne?), pirmąsias keletą dienų pastebėjau, kad įrašau po trylika… TRYLIKA maistų. Kava, šokolado kvadračiukas, kolegės gimtadienio torto gabaliukas, paragavau iš kažkur atvežto sūrio…

Alkio jausmas ir nuotaika

Ilgainiui pastebėjau, kad prie alkio stulpelio beveik niekada neįrašydavau, kad pradėjau valgyti alkanesnė, nei 6 iš 10 (kai 1 – mirštu badu, o 10 – stipriai persivalgiau). Aš beveik niekada neišalkdavau, nes visą dieną atsirasdavo, ką paragauti, ko paskanauti. Dalykų, kurių anksčiau nė nepastebėdavau. Nuotaika gali pasirodyti antraeilis dalykas, bet buvo akivaizdu, kad dienomis, kai patyriau daugiau streso – daugiau ir suvalgydavau. Ne tik dienomis – galėjau įvairiausius nuotaikos svyravimus išskirti valandomis ir prijungti prie minučių, kai išeidavau ieškoti „ko nors skanaus.“

Tai ar tikrai nieko nedaryti?

Žinokit, tikrai nieko. Aš sąmoningai savęs neribojau, jei norėdavau kažko paragauti – ragaudavau, jei norėjau užkandžiauti – užkandžiaudavau. Tik sąžiningai viską susirašydavau. Vėliau atsirado noras sumažinti tą milžinišką stulpelį įvairiausių užkandžių ir užkandėlių (juk sako, per dieną reikėtų maitintis iki penkių kartų) ir padariau sutartį su savimi, kad ragausiu tik tai, ko dar nesu ragavusi. O jei labai norėsiu „paragauti“ to paties šokolado, kurį jau šimtąkart skanavau, dar sykį perklausiu savęs, ar tikrai noriu. Ir kartais atsakydavau, kad noriu, ir valgydavau, ir nieko tame blogo. Bet gramai krito.

Kur stebuklas?

Aš manau – sąmoningume. Kai sąmoningai valgome, pradedame klausti daugiau klausimų. Anksčiau net nesumirksint paimtas šokolado gabaliukas ( – Nori? – Aha…) dabar iš manęs reikalaudavo dviejų dalykų: papildomo paklausimo galvoje ir dvidešimties sekundžių jo įrašymui į lentelę. Nesuskaičiuosiu, kaip stipriai tų šokoladų sumažėjo.

Metodika „Nedarau nieko ir lieknėju“

Jei atvirai, ilgai galvojau, ar dalintis šituo įrašu. Juk tikrai pykstu ant visų, leidžiančių sau dalinti moksliškai nepagrįstus patarimus. Dalinuos dėl vienintelės priežasties – nematau, kaip tokio, pavadinkim jį „metodu“ taikymas, galėtų kažkam pakenkti. Tai – ne drastiškas būdas siekti summerbody, tai ne dieta, tai iš esmės nieko nekeičia mūsų mityboje. Matyti, žinoti ir susirašyti, ką valgome, nedraudžiant nieko papildomai, manau, yra nekenksmingas būdas bent šiokiai tokiai savikontrolei. Šiaip, sutikit, įpareigojančiai net mažiau nei kokie netikri milteliai lieknėjimui. Nuoširdžiai manau, kad svorio stabilumui ar kontrolei (ne nutukimo gydymui! Tuo užsiimti gali tik medikai!) šitas paprastas būdas gali padaryti stebuklus. O jei ir nepadarys, jūs nieko neprarasit. Bent aš nepraradau. O nieko neveikiant ir nedarant numesti papildomus 2 kg, kuriuos priaugau mažiau sekdama savo mitybą, matyt, tik į naudą.

Tai svorio metimui?

Rašau apie svorio metimą, nes jis man aktualus, bet berašydama suvokiau, kad galbūt net dar svarbesnis toks būdas būtų tiems, kuriems draugai vis primena „ar šiandien jau valgei?“ Turiu ne vieną žmogų savo aplinkoje, kuriam tik aiškiai pabadžius pirštu į nepakankamą maisto kiekį, jis sugalvojo kreiptis į Valgymo sutrikimų centrą. Pamėginkime bent savaitę užsirašinėti kiek valgome ir kiek nevalgome? Nieko daugiau nekeisti, nieko nedaryti. Tik pasižiūrėti, ar esame patenkinti tuo, kokį rūpestį skiriame savo kūnui.

Su linkėjimais, Aistė.