Lagamino istorija: daiktai negali tavęs įkvėpti

Kai kurie sako, kad kelionė prasideda nuo lagamino. Suprask, jis, jei fainas, skatins tave keliauti. Nelabai – tiek pat, kiek gražūs bėgimo bateliai didina nubėgtų kilometrų skaičių.

Kam prireikė lagamino?

Kažkada, gal trečiame kurse, iškeliavau pagyventi į Kroatiją. Kadangi mėgstu ant tortų dėti vyšnaites, paskui dar suplanavau daugiau nei mėnesio klajones po Italiją. Pfff, vaikyti, kokia vasara. Net dabar atsiminus sau pavydžiu. Pusmečiui su virš iškeliaujant, mažos kuprinytės tikrai negana. Reikia lagamino.

Pigiausias ir didžiausias

Kursas – trečias, pinigų – ne per daug, lagamino – neturiu. Einu į kažkokį prekybcentrį, kur kaip tik akcija, nusiperku didžiausią ir pigiausią. Eina sau, kaip sutaupiau – už tokį didelį tiek mažai sumokėt reikėjo! Susikroviau viską, ko gali prireikti. Ok, viskas netilpo, susikroviau ko nebūčiau galėjusi sau leisti nusipirkti. Skrydis su persėdimu, Briusely teks susirinkti lagaminą ir pakeisti lėktuvėlį.

Lagamino barkšt

Atvažiuoja mano rožiniu kaspinu papuoštas juodas didelis lagaminas ant diržo, susirenku jį, pradedu klaidžioti didžiulio oro uosto teritorijoje, jaučiu – truputį vėluoju. Pradedu šiek tiek bėgti, jau matau vietą, kur turėčiau lagaminą vėl atiduoti. BARKŠT per kojas. Iš nubraukto kulno pasipila kraujas, aš trumpam, manau, net suklykiu. Bandau suprast, kas atsitiko. Pasirodo, lagamino ilgoji rankena ėmė ir nulūžo.

Bandau pakelt – susikroviau visą leidžiamą svorį, tai su pasinešiojimais – nelabai. Lagamino ratukai tik du, pastumt – irgi nelabai. Paimu lagaminą už trumposios rankenos, tempiu paskui, lagaminas daužosi į nubrozdintą kulną. Valio.

Kelionė įvyko

Į Kroatiją nuskridau, į Italiją perplaukiau, viskas baigėsi geruoju, bet tą lagaminą norėjau mesti į pirmą pasitaikiusią šiukšliadėžę. Tik negalėjau – VISAS mano gyvenimas jame tūnojo. Tik grįžus į Lietuvą gyvenimą išsipakavau, o lagaminą išmečiau. Taip stipriai nekenčiau to daikto, kuris tūkstančius kilometrų daužėsi man į kulnus, pleišėjo ir vis grasino galutinai sulūžti, kad norėjosi verkti. Vėliau pradėjau taip retai skraidyti, kad lagamino net nereikėjo. Pasiskolindavau iš mamos.

Mandarina Duck lagamino paieškos

Kai Mandarina Duck parduotuvėje pamačiau šitą geltoną grožį, supratau, kad laikas jį pirkti. Ne tam, kad priverstų keliauti – tokį norą amžiais turiu degantį krūtinėje. Bet supratau, kad nė velnio nenoriu kankintis su nekokybiškomis nesąmonėmis, nebenoriu skolintis ir derinti kelionių datas, noriu normaliai kaip padorus žmogus keliauti patogiai ir apie lagaminą NEGALVOTI.

Apie daiktą reikia negalvoti

Va, ką geriausio gali tau duoti daiktai – galimybę apie juos negalvoti. Ne skatinti, ne įkvėpti, o leisti mėgautis tuo, kas vyksta aplink, nemąstant apie paprasčiausius daiktus. Žinau, kad lagaminas – belenkaip gražus, bet ta spindinti geltona man svarbi tik kai lagaminas keliauja ant diržo – nes man PATOGU pamatyti jį tik išlindusį ir niekada nesupainioti su niekuo kitu. Man PATOGU akmenuotomis Marakešo Medinos gatvėmis jį ramia širdimi tempti per lietų ir tikėti, kad negausiu per kulnus dėl nulūžusios rankenos. Man PATOGU žinoti, kad į lengvą lagaminą galiu sutalpinti sunkų vilnonį apklotą, kurį vežu lauktuvėms. Man PATOGU žinoti, kad patogiai gulintys rūbai nesusilamdys ir man nereikės jaudintis, iš kur gauti lygintuvą. Man PATOGU žinoti, kad spyna – kokybiška ir dėl jos niekada neturėsiu problemų. Man PATOGU turėti keturis tvirtus ratukus, kuriuos galiu sukioti kaip tik man patinka. PATOGU.

Ramiai

Ir nepasiduokim tai masinei panikai, kad daiktai turi įkvėpti. Daiktai turi būti patogūs ir netrukdyti gyventi. Mandarina Duck man tai tikrai duoda. O dar ir stilių, nes o kodėl tie keli šimtai metrų iš oro uosto iki automobilio negali būti stilingi? Gali. Bet svarbiausia, kad tai – PATOGU.

Aistė.