Baletas, skurdžios aukštuomenės dvasios ir prabangios mašinos

Vakar buvau Operos ir baleto teatre, Baletų triptike. Susidūriau su tokia aukštuomene, tokiu Vilniaus elitu ir tokiomis skurdžiomis sielomis, kad vietomis net pamiršdavau, kad scenoje kuriamas stebuklas – baletas. Užtai turėjau sočiai laiko pagalvoti apie tai, kokios skirtingos kartos užaugo ir kaip vien amžiumi tikrai negali užsitarnauti pagarbos, gero vardo ir išminties.

Baletas yra maža šventė

Ne kasdien apsilankau premjerose LNOBT, tai visą dieną jaučiau tokį mažos šventės jauduliuką. Kol studijavau, visos operos ir baletai buvo žiūrimi atbėgus tiesiai iš paskaitų, su kuprine ant pečių ir tikrai niekaip stipriai nepasipuošus. Sėdėdavau kažkur aukščiausiam balkone ant laiptukų ar stovėdavau atsirėmus į sieną, gerdavau tuos stebuklus ir galvodavau, kaip nerealiai man pasisekė, kad galiu čia būti.

Raudoni killimai

Šį kartą (gal jau suaugau) – viskas kitaip. Į darbą nusinešiau suknelę persirengimui, rankoj laikiau tikrai ne blogiausių parterio vietų bilietus. Atėjom su ponu – ir šventė, ir pasimatymas, vaikšom raudonu kilimu, keliam galvas į ikoniškuosius šviestuvus. Po antro skambučio ramiai nukeliaujam į savo vietas, šeštą kartą pasitikrinam, ar tikrai tikrai tikrai išjungti telefonų garsai.

Šou prasideda

Šviesos užgesta ir šou prasideda. Ne scenoje, scenoje prasideda magija, šou prasideda eilėse aplink mus. Priešais lygiai karta vyresnė moteriškė, įjungusi aukščiausią brightness savo ekrane vis dar scrollina. Ponios už mūsų pradeda garsiai ją gėdinti:
– Bet tu pažiūrėk, jaunimas.
– Čia jau visiškai addicted.
– Kaip taip galima, gi jau šviesos išsijungė.
Suprantu, kad damoms nė į galvą, kad jaunimas išplėtęs akis žiūri į sceną, bet ne viską mato, nes tam jaunimui ekranas žiebia kaip prožektorinė lempa. Nieko, galvoju, kiekvienas žmogus yra žmogus, jei jam gražiai pasakai, kad jis tau trukdo, viskas pasikeis. Pasilenkiu: „Atsiprašau, gal galėtumėt pritemdyti telefoną?“

Prunkštelėjimas buvo, bet ekranas užtamsintas. Jau įsitaisau, jau stebiu stebuklą. Kokias tris minutes. Po kurių paaiškėja, kad damos už mūsų nugarų ne pagėdinti besinaudojančią telefonu norėjo, o šiaip yra įpratusios viską, ką mato įgarsinti.

Burbuliavimo čempionatas

Ir prasideda net ne pašnibždomis, ne pritildytais balsais, o aiškiu tonu ištisinis burbuliavimas. Bandau įsijausti į tai, ką matau scenoje, bet vis atklysta pokalbio nuotrupos. Atsisuku ir spoksau į damas. Niekaip negaliu patikėti, nes jos tokiam pem–šem penki gyvenimo periode. Kažkam salėje garsiai ateina sms’kė, damos nutyla. Mano išpūstos akys, žinoma, ignoruojamos.

Nusisuku, toliau stebiu gėrio ir blogio kovas, damos po pusės minutės vėl pradeda garsiai komentuoti. Jaučiu, kaip viskas viduj verda, atsisuku norėdama paprašyti tylos. Tuo metu scenoje vyksta svarbi scena, tai išeina tik riebus „Ššš“ mane ignoruojančioms ponioms ir nusisuku. Stebėtina, kad pokalbis nesibaigė, bet man vis tiek įdomiau, ką man paruošė teatras, nei jos.

Užtilk, profesore

Dar po poros minučių ištisinio garsaus visų baleto dedamųjų vertinimo jaučiu, kad tuoj eisiu į savo pamėgtą vietą ant laiptų, kur, žinau, susėdę studentai ir jiems tai tikrai viskas įdomu, jie tyliai spokso. Atsisuku dar kartą: „Atsiprašau, sveiki, laba diena, aš jus geriau nei orkestrą girdžiu, gal galima tyliau?“

Damos nė sekundei nė vienu savo raumenėlio krūptelėjimu neparodo, kad aš čia kažkaip esu, jos mane girdi ir mato. Akys ir toliau nukreiptos į aukščiausią ir giliausią scenos kampą, lūpos – viena kitai į ausis, aš neegzistuoju. Tik gaunu šiek tiek tylos. To ir reikėjo.

Kartų karas ir liurbiai jaunuoliai

Per pertrauką nėjau gerti nei žymiojo karšto šokolado, nei galėjau ramiai mėgautis akimirka – visą mano galvą užėmė TA karta. Atleiskit, brangieji, žinau, kad atėjęs jaunimas jums atrodo nekultūringi šunsnukiai, bet mūsų karta kiek kitokia. Mes turim krūvą galimybių rinktis vakaro veiklas ir jei kažkam neįdomūs ar tiesiog nepatinka teatrai, o stebukle, jie į juos ir neina.

Yra daugybė kitų būdų pasirodyti prieš draugus, daugybė kitų renginių, apie kuriuos vėliau galėsi jiems girtis. Anksčiau tik viena ausimi girdėdavau apie pouzeres, kurios privalo apsilankyti visose premjerose LNOBT, kad paskui nebūtų išstumtos iš savo pripurkštų ir sukeltų plaukų būrelio ir visiems pasigirti, kad jos VISKĄ matė ir vis tiek niekas nepatiko. Dabar susidūriau su jomis iš arti ir suprantu, kokio blogio tai virusas.

O ką TU apie tai manai?

Ką apie save turi galvoti, kaip save aukštinti, kokiu svarbiu pats sau būti, kad taip elgtumeisi? Kelios dešimtys žmonių ČIA ir DABAR, va šitoje scenoje, esančioje už dvidešimties metrų, toje orkestro duobėje po ja, dirba tam, kad tu galėtum paskui savo cypoms pasigirti, kad kitų tavo matytų šitas nepralenkia, pateikti savo ekspertinę nuomonę apie scenografiją. Tai – ne penktadienio vakaro filmas ant zopkės, kurį paskui galėsi atsisukti, o vidury vis tiek sustabdyti, nes pasibaigė likeriukas. Šito tu neatsuksi, šito antrą kartą nepamatysi (labai tikiuos, kad nebeeisi – linkėdama gero aplink tave turėsiantiems sėdėti žmonėms), tai vyksta vava čia ir vava dabar. O tu vis tiek įsivaizduoji, kad tai, ką TU turi pasakyti apie tai, kas darosi scenoje, yra šimtus kartų svarbiau, nei tai, kas vyksta.

Baletas ir nesibaigiantis šou

Trečią triptiko dalį praleidau užsikimšusi nosį, nes viena dama nusprendė pailsinti savo kojas nuo nepatogių batelių ir ryškiai neapskaičiavo, kad ten susikaupęs visos dienos prakaitas. Visas tris valandas periodiškai kam nors ateidavo sms’kė, kam nors paskambindavo, kažkur sucingsėdavo messenger’is ir damos už manęs nepraleisdavo progos pakomentuoti, kokie visi nekultūringi.

Tikrasis Lietuvos elitas

Po premjeros išeidinėdama mačiau iš prastesnių vietų einančią tikrąją Lietuvos aukštuomenę. Damutes su lazdelėmis, pasipuošusias paprastais tvarkingais rūbeliais ir gal vieninteliu turimu vėriniu. Nusiplūkusius studentus, kurie ryškiai ką tik atbėgo ir vaidybos ar šokio paskaitų ir ant pečių nešiojasi visą dienai išgyventi reikalingą turtą. Jie visi nukeliavo į troleibusų stotelę, o mano ryškiosios damos – į operhauzo aikštelėje pastatytus ne pačius prasčiausius automobilius.

Gyvenimai gal jūsų turtingi, bet sielos – labai skurdžios, mielos damos. Tikiuosi, per spektaklį dar visko neiššnekėjote ir galėsite pasipuikuoti savo didžiomis įžvalgomis ir su kitomis draugėmis. Nes visgi svarbiausia ne, kad jis įvyko, o, kad JŪS ten buvote. Ir to, kad JŪS buvote, mes tikrai nepamiršime.

Aistė.