Pripažinsiu, niekada nenorėjau pajoti kupranugariui ant kupros. Prieš akis visada stovėjo tokie turistiniai paveikslėliai, kai turbanu pasidabinęs žmogus veda nelaimingą kupranugarį, ant kurio sėdi laimingi turistai, o veiksmas vyksta kur nors ant Egipto šaligatvio. Tokios pramogos – tikrai ne man. Vis dėlto, joti į Sachara – kas kita. Čia jau tikrai gali pasijusti lyg vienoje iš 1001 naktis pasakų, o kupranugariai ten jodinėja, matyt, tą patį tūkstantmetį. Mano akimis, tai – ne turistams sukurta atrakcija, o jiems leidžiama patirti tradicija.

Kupranugariai ir Sachara – įspūdžiai

Per daug išsiplėsti apie tokius dalykus – neįmanoma. Nemoku žodžių, kurie galėtų nupasakoti tą visišką spengiančią, po Marakešo šurmulio net keistą, tylą, nuostabų saulėlydį ir ramų kupranugario risnojimą. Kaip ir neįtikėtinus atsiveriančius vaizdus, kurie sprogdina galvą suvokimu, kad aplink – tik tonų tonos smėlio. Ir kupranugarių su mumis ant nugarų šešėliai ant kopų. Ir žinoma, kiekvienas Canon M50 EOS kadras, vertas atviruko. Ir nuostabūs žmonės – keliavome su daugybės skirtingų valstybių atstovais, todėl kultūrinių skirtumų, įdomybių ir žiauriai nerealių pokalbių netrūko. Aš jojau su amerikiečiu ir kanadiete, kiti karavanai turėjo žmonių iš Singapūro, Vietnamo, Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų… Kai atvykome į oazę, kurioje įsikūrusi stovayklavietė, jau matėme Mėnulio atspindimos šviesos metamus savo šešėlius ir neįtikėtino ryškumo žvaigždes.

Šalta naktis dykumoje

Ne paslaptis, kad dieną kaitinusiai saulei pasislėpus, dykuma stipriai atvėsta. Mes buvome gana neblogai pasiruošę, todėl tik atkeliavę prisirengėme po tūkstantį sluoksnių. Patarimas keliaujantiems į Maroką žiemą – negailėkite vietos lagamine ir patogumo kūnui. Aš ant savęs susikroviai dvejus marškinėlius, termo marškinėlius ilgomis rankovėmis, džemperį, longfit‘inį džemperį, striukę, šaliką, pirštines, termo apatines kelnes, timpas, džinsus ir aladino kelnes. Taip pat dvejas poras vilnonių kojinių.

Stovyklavietė: Sachara

Stovyklavietė tikrai maloniai nustebino. Kas su mūsų sveikata buvo aktualiausia – tualetai buvo, gana padorūs, su iš audeklų padarytomis sienomis, su elektros lemputėmis, tualetiniu popieriumi ir vandens buteliais. Pastarųjų ryte nebebuvo, bet tiek komforto vidury smėlio kalnų tikrai nesitikėjom. Sėdome prie bendro stalo, mėgavomės mėtų arbata, kuskuso sriuba, vištienos tadžinais, vaisiais, vėliau vietiniai pakvietė mus prie laužo, kur surengė tikrą tradicinių dainų ir būgnų koncertą, pasibaigusį trankiais šokiais.

Patogumai ir šiluma Sacharoje

Tuomet po keturis lindome į audeklais dengtas palapines, kuriose, stebėtina, nebuvo jokio vėjo. Kiekvienam duodama po čiužinį, ant jo užtiestą dekį, plono audinio antklodę bei dar du dekius ant viršaus. Mes su ponu visus dekius sukrovėme į krūvą (taigi, turėjome keturis), vietinių pasiprašėme dar dviejų ir tikrai labai šiltai išsimiegojome (nepamiršk, kad drabužių nenusiėmėme). Šaltis naktį, matyt, vienintelis minusas, kurį galima sugalvoti apie šį turą. Tai – tokio lygio menkniekis, kuriam galima labai lengvai pasiruošti, bet visi pliusai, kuriuos patyrėme, meta jį ant žemės.

Turas po Sacharą ir įspūdingas rytas

Rytą pradėjome 6 val., sulipome ant kupranugarių ir dar visiškoje tamsoje, apšviečiami tik super ryškių žvaigždžių, išjojome iš dykumos. Pakeliui stebėjome vieną gražiausių matytų saulėtekių, o sugrįžus į ant dykumos krašto esantį viešbutį, mūsų laukė pusryčiai, galimybė nusiprausti ir tiek įspūdžių, kuriems aptarti neužtektų tūkstantmečio.

Pinigai gali nupirkti įspūdžius

Į Maroką norėjau nukeliauti dėl dviejų dalykų – galimybės pamatyti turgus su piramidėmis supiltais prieskoniais ir kelionės į dykumą. Neįsivaizduoju žmogaus, kuriam Sachara nepaliktų įspūdžio. Jei nors kruopele abejojate ar verta keliauti į Maroką, čia jums tona į pliusų pusę. Jei iš vis niekada apie tai negalvojote, pirkite bilietus – Wizz Air tiesiogiai skraidina į Agadirą. Jei pinigai gali nupirkti įspūdžius, tai šie verti kiekvieno mielo cento, kiekvienos sekundės ir kiekvieno skrandžio skausmo. Tai – tokia ypatinga patirtis, kurios pamiršti, manau, neįmanoma. Matyt, galima perspjauti, bet bent kartą gyvenime išmėginti – būtina.

Pakeliui į Essaouirą

Po turo mūsų laukė visą dieną trunkanti kelionė į Marakešą. Stojome tik į tueletus ir pavalgyti, sostinėje atsidūrėme apie 20 val. Čia mūsų jau laukė taksi, vežantis į Essaouira. Kaip girdėjau, miestelį, kuris bus absoliučiai kitoks, nei viskas, ką iki dabar matėme Maroke. Laukiam 😊

Aistė.