Po tiesioginio Wizz Air skrydžio iš Vilniaus, tiesiai iš Agadiro oro uosto pajudėję į Marakešą, ten praleidome dvi naktis ir po trumpos pažinties, keliaujame toliau: turas į Sacharą. Tai – mano pagrindinis tikslas Maroke ir, manau, didžiausia ir įspūdingiausia egzotika, kurią gali pasiūlyti netolimas kraštas.

Kiek kainuoja turas į Sacharą Maroke?

Rytą pradėjome anksti – jau 7.20 mus turėjo pasiimti iš Jemma el–Fna aikštės, iš kurios pajudėjome į patį svarbiausią kelionės tašką – Sacharos dykumą. Tiesa – iki jos – beveik dvi dienos kelio, pakeliui aplankysime ir dar keletą vietų. Turo kaina suaugusiajam – 95 eurai, į juos įskaičiuotos dvi nakvynės (viešbutyje ir dykumoje), dveji pusryčiai bei dvejos vakarienės.

Pakelės suvenyrai ir derybos

Paslaugūs Ryad Saad darbuotojai pasirūpino pusryčiais išsinešimui: buteliukais apelsinų sulčių, keksiukais, spurgomis bei jogurtais. Jų pilnai užteko iki pat pietų. Keletą kartų sustojome vaizdingose vietose nusifotografuoti. Įžvalgumo derėtų nepamiršti ir čia: už penkis eurus (vietoje pradžioje prašytų dešimties – puikiai nusiderėjome 😊) nusipirkome praskeltą kalnų akmenį, kurio viduje – mineralai. Visa bėda, kad tokių tikrai būna, tik mūsiškis buvo netikras. Smagiai pasijuokėme iš savo naivumo, skaudėti neskauda, tik perspėju.

Holivudo filmų mėgiamas Kasba Ait Ben Haddou

Vėliau laukė vienas pagrindinių šios dienos akcentų – turas po senovinį kalnų kaimelį, kuriame buvo filmuota daugybė Holivudo bei Bolivudo filmų – Kasba Ait Ben Haddou. Nuo garsiojo Gladiatoriaus iki populiariųjų Sostų karų. Kaimelio gyventojai, kaip ir mūsų gidas, kas kartą čia vykstant kino produkcijai, filmuose vaidina masuotėse ir tuo labai didžiuojasi. Daug kur galima pamatyti iškabintus filmų sąrašus bei šalia jų suklijuotas nuotraukas iš filmavimo aikštelės.

O būna ir šitaip

Į kaimelį patekti galima perėjus iš akmenų sudėliotą kelią per upę. Kai du berniukai jau buvo pastvėrę mano rankas ir greituoju būdu tempė per tiltelį, jau buvo per vėlu susivokti, kad už paslaugą teks susimokėti. Pasvarsčiau – ant savęs neturiu nė vieno daikto, juolab – piniginės, todėl berniukui atsisukus ir reikliai užrėkus „money“ – tik parodžiau tuščias kišenes – neturiu. „Fuck you, money, fuck you, money, fuck you, money“, – per upę aidėjo kokio vienuolimečio žodžiai.

Kaip susitaikyti su elgetavimu Maroke? Du keliai

Kadangi šiandien istorijų apie tokias situacijas dėl pinigų bus daugiau, noriu pasakyti. Turas ar savarankiška pažintis, tokioje kelionėje yra du keliai – susitaikyti su šalies kultūra ir duoti po pinigėlį kiekvienam prašančiam. Antrasis – to nedaryti. Ne todėl, kad man gaila vaikui duoti dešimt euro centų, bet negaliu pakęsti prievartos, reikalavimo, reketavimo ir paprasčiausio įkyraus elgetavimo. Susirink daugybę akmenukų ir pardavinėk juos, išmok piešti ir kurk portretus – nesvarbu. Bet kišti man į akis nereikalingą daiktą ar paslaugą ir už tai reikalauti pinigų, o jų negavus mane pasiųsti užsipisti… Suprantu, kad čia buvo geriausias būdas pritaikyti „Šantarame“ rastą citatą, jog kartais turi pasiduoti, kad laimėtum, bet nesugebėjau ir viskas. Nesakau, kuris būdas yra teisingas, nesakau, kad teisingas iš viso yra, tiesiog norinčius keliauti į Maroką kviečiu pasiruošti tokioms situacijoms.

Turas į Sacharą: gido gudrybės

Turo pradžioje gidas mus įspėjo – įėjimas į kaimelį kainuoja tris eurus, vėliau – pietūs, po pietų man, gidui, duosite kiek norėsite. Visą kaimelį pralaukiau kažkokios kasos, bet suprantu, kad tie trys eurai taip pat keliauja gidui į kišenę. Taip pat jis užtikrino, kad po ekskursijos galėsime nueiti į puikią skarų, kurių būtinai reikės Saharoje, parduotuvę. Turėsime laisvo laiko, galėsime apeiti jų keletą. Po turo buvome nukreipti tiksliai į vieną parduotuvę, kur buvo pardavinėjami šaliai. Kainos – nuo maždaug penkių eurų už mažiuką iki dvidešimties už penkių metrų ilgio. Ilgesni, žinoma, kokybiškesni ir geriau dengia nuo dykumos vėjų, mums paaiškina. Apžiūrime tuos už penkiolika, kurie yra paprasčiausiai atkirptas audinio gabalas – iš abiejų pusių įrantis audinys jau dabar mėto siūlus į visas įmanomas puses.

Pirkite, pirkite ir daar kartą pirkite 🙂

Žinoma, gidas mus užtikrina, kad iki pat jojimo kupranugariais į Saharą, čia yra paskutinę parduotuvė, kurioje galime apsipirkti šalių. Paklaustas, ar galima derėtis, atkerta, kad jokiais būdais, o į kitas parduotuves nueiti tiesiog negalima, nes nėra laiko. Traukiame trisdešimt eurų už audinį, nevertą ir penkių, o Marakeše matytą už dešimt ir einame pietauti. Užbėgant įvykiams už akių – taip, vėliau kiekviename sustojime į tualetą matėme tokius pačius šalius. Dažniausiai – už gerokai pigiau.

Kokio šaliko ar skaros reikia į dykumą?

Šalius rekomenduoju pirkti dar esant didesniame mieste ir į turą keliauti jau jais pasirūpinus. Jums reikės 4-5 metrų ilgio lengvo audinio. Jo plotis – maždaug rankos iki alkūnės. Gali būti ir kiek mažiau. Nesirinkite tų išsiuvinėtų. Jie gal ir gražesni, bet galvą galite nukaisti. Turas į Sacharą, jei keliaujate su grupe, vyks ne pagal jūsų pageidavimus ar nurodymus, todėl bet kurioje parduotuvėlėje sustoti tikrai negalėsite, pasirūpinkite tuo, ko norite iš anksto.

Pietūs ir rinkliavos

Pietūs buvo gana neblogi, po jų mūsų gidas atėjo susirinkti rinkliavos. Kadangi už įstūmimą į situaciją, kai nebegali nepirkti nekokybiško daikto už brangiai (jei tiki tuo, ką jis kalba, žinoma, o aš tikėjau), daug arbatos palikti neplanavau, davėme dešimt eurų nuo abiejų – po tris už menamą mokestį dėl įėjimo į miestą, dar po du – arbatos. Gidas akivaizdžiai buvo baisiai nepatenkintas, bet ilgiau užsiėmė su vietnamiečiais, kurie neturėjo nei grynų eurų, nei dihramų. Porelė bandė siūlyti visas įmanomas valiutas, galiausiai įteikė dolerius. Jų buvo dvidešimt, daugiau nei davėme mes, manau, pakankamai bet kuriuo atveju, bet porelei teko atsiprašinėti kaip tik įmanoma, nes gidas akivaizdžiai davė suprasti, kad kažkas su šitais pinigais – ne taip.

Kodėl vis miniu nemalonius dalykus?

Nenoriu jūsų atakalbėti nuo kelionės į Marakešą ar turo į Saharą – jokiais būdais. Tai, sekančiam tekste pamatysit, – viena įspūdingiausių mano gyvenimo patirčių. Mano tikslas – kad jums nuotaikos negadintų natūralūs ir būtinai vyksiantys dalykai. Kai gali jiems pasiruošti, gal kiek mažiau niūru.

Visuomet klauskite, kas, kur ir kiek

Vakare nukeliavome iki Tinghiro, ten apsistojome gana simpatiškame viešbutyje, po valandos laukė vakarienė. Prie jos nebuvo patiekti gėrimai, tačau ant netoli maisto esančio staliuko buvo buteliukai. Manėme, kad su vandeniu, pasirodė, kad su alumi. Kai juos atsidarėme, priėjo padavėjas, kuris pasakė, kad alus mokamas – 3.5 euro už 0.33l buteliuką. Alaus nenorėjome, mokėti už jį taip pat, bet atidarytų buteliukų niekas nepriima atgal. Verta neprarasti budrumo ir visada pasiteirauti ar dalykas mokamas, ar ne. Tiesa, buvau skaičiusi, kad restoranuose būtina klausti ar patiekiama duona bei užkandžiai (pvz. alyvuogės) – už papildomą kainą. Iki šiol neteko susidurti, kad padavėjas atlaidžiai nusišypsojęs nepasakytų, kad jie – nemokami. Vienaip ar kitaip – perduodu, ką skaičiau.

Ne tokia maloni vakarienės pabaiga

Trečią ryto abu atsikėlėme nuo baisingų pilvo skausmų. Ponas išvėmė viską, ką turėjo viduje, man pasisekė labiau. Skrandžio, vidurių ir temperatūros problemos tęsėsi iki pat ryto, bet juo nesibaigė. Daug svarstėme, ar nevertėtų iš viso nekeliauti į Saharą ir tiesiog pasilikti viešbutyje, bet didelis noras nugalėjo. Mano savijauta pagerėjo, bet ponui žiauriai blogai buvo dar labai ilgai. Praleidome visas tą dieną buvusias ekskursijas, keletą kartų stabdėme visą autobusiuką išsivemti. Paprasčiau tariant, turas į Sacharą tikrai apkarto. Skaityti gal nelabai malonu, bet noriu patarti, kad besiruošdami į egzotiškesnę šalį ne tik pasiimtumėte įvairių vaistų bei gerųjų bakterijų, bet savo organizmą paruoštumėte ir iš anksto. Bakterijas gerkite jau keletą dienų ar savaitę prieš kelionę, jei žinote kitų profilaktinių būdų – juos naudokite. Atkeliavę gerkite vandenį, valykite dantis ir plaukite vaisius tik su vandeniu iš butelio, stenkitės kuo dažniau plauti rankas. Neradome nė vieno patiekalo ar valgio, kurį mano ponas būtų valgęs vienintelis, bet kartais taip tiesiog atsitinka. Vaistinėlę bei organizmą pasiruoškite atsakingai ir viskas turėtų būti gerai ar bent kontroliuojamai.

Vaikučiai ir nereikalingi pirkiniai

Praleisdami vieną iš ekskursijų prisėdome vietinėje kavinėje arbatos, kur prie mūsų iš karto prisistatė mažas berniukas, siūlydamas rankomis iš lapelių sunertą arkliuką. Nors jo mes ryškiai nenorėjome, bet arkliukas liko ant mūsų stalo, o berniukas – vos už tvorelės nuo kavinės. Per beveik valandą, kai ten sėdėjome, jis išmėgino daugybę būdų – nuo draugiško rodymo pirštais, kad nori mažai pinigų, iki kelių draugų pasikvietimo. Trys įkyriai spoksantys berniukai mūsų neįtikino, galiausiai taip nė karto nepaliestą arkliuką palikome ant stalo ir išėjome.

Sachara ar ne Sachara?

Iki paskutinės atvykimo į dykumą sekundės nežinojome ar galėsime joti su kupranugariais ir nakvoti dykumoje. Žinojau, kad viena nejosiu, o ar ponui pavyks sustiprėti – visiškai neaišku. Parašėme Blondinei Maroke – Rasai, kuri iš karto padėjo suorganizuoti galimybę man joti vienai ir iš dykumos sugrįžti dar tą patį vakarą, bet sekundę iki lipant ant kupranugarių, ponas davė žalią šviesą. Ir tai buvo vienas įspūdingiausių gyvenime nuveiktų dalykų. Ir, neabejotinai, geriausia vieta pasireikšti Canon M50 EOS.

Aistė.