Rytą atsisveikinome su debesimis apsikamšiusiu Kazbegi ir Stepantsminda ir leidomės į kelią. Šiandien – ypatinga diena, kurios laukėm, matyt, nuo kelionės pradžios. Niko tėvai pakvietė mus į savo namus, kur turėjom galimybę mokytis gaminti tradicinius patiekalus, apsistojome Mtskhetoje ir apžiūrėjome naktinį Tbilisį.

Kur apsistoti Mtskheta: Hotel Gino Wellness

Dar prieš užsukant į Tbilisį turo po Sakartvelą organizatorius Niko mus užvežė į senąją Gruzijos sostinę Mtskheta. Čia turėjome užsukti į viešbutį nusimesti lagaminus. Hotel Gino Wellness mus žiauriai nustebino. Be abejonės, vienas prabangiausių viešbučių per šią kelionę, bet net tikrai skoningai ir moderniai įrengtas vidus nublanko prieš vaizdą. Iš balkono atsivėrė nuostabus vaizdas į svarbiausias Mtskheta vietas, į viešbučio baseiną (prie +40 laipsnių, kurie šiomis dienomis mus šiek tiek seka, patikėk, vien baseino vaizdas gydo), o terasa ant stogo dar galėjo pasiūlyti ir vėjuotą prieglobstį su vaizdu į ką nori: kalnus, upę, senamiestį…

Ką rasi Hotel Gino Wellnes? Atsiliepimai

Kambaryje čia rasi viską, ko reikia – nuo šlepečių ir chalato iki seifo, šaldytuvo ir televizoriaus. Tikrai geras 4* viešbutis, esantis vos keliolika kilometrų nuo Tbilisio, todėl puikiai tinkantis ir tiems, kas nori ramybės dieną bei šėlsmo naktį. Vidurnakčio taksi nuo Tbilisio senamiesčio kainuos apie 30 GEL, o paprastesniu laiku, kiek girdėjome – apie 20 GEL. Iš esmės, kaip nuo centro iki Pilaitės, tai net neverta kalbėti. Užbėgant įvykiams už akių gali pasakyti ir tai, kad pusryčiai čia – tikrai puikūs ir tokie, kokių tikiesi.

Privatus turas po Gruziją: norai virsta realybė

Apie kartvelų svetingumą kuriamos legendos ir pasakos, bet, kad vos kartą per supra matytus žmones vietiniai kvies į savo virtuvę – nesitikėjome. Kai Niko užsiminiau, kad tėtis lauktuvių prašė gero tikro charčio recepto, jau po poros valandų buvo aišku, kad ne šiaip gausime receptą, bet ir tikrų tikriausią galimybę stebėti Megrelijos šeimininkės burtų liudininkais. Tiesa, prieš tai dar užsukome į, kaip sakė asmeninių turų po Sakartvelą organizatorius Niko, geriausią ledainę Tbilisyje. Jaučiu, tokiame karštyje man būtų puikiai tikęs ir tirpukas, bet turiu pripažinti – šie tikrai verti dėmesio.

Kartvelų svetingumas arba kaip gaminti charčio, elardži ir chačapuri

Atvykus pas Niko tėvus, jau virė mėsa charčio, buvo ruošiamas elardži, o ant stalo buvo paruošta mielinė tešla tikram megreliškam chačapuri. Žingsnis po žingsnio susirašiau receptus, o pakeliui vis mąstėme – kuo pakeisti vietinį sūrį, kad galėtume tų skonybių pasidaryti ir namuose. Charčio su graikiniais riešutais, manau, kiekvienam virtuvės draugui įveikiamas reikalas, elardži – gal kiek sudėtingesnis variantas, o štai chačapuri jau dabar pat noriu pamėginti gaminti. Receptais būtinai pasidalysiu, dabar jie saugiai guli mineralinio vandens Borjomi bloknotėlyje, bet kol kas – apie skonį.

Kur skaniausiai pavalgyti Gruzijoje?

Tai, nemeluoju, buvo skaniausi mūsų valgyti patiekalai Sakartvele. Nesvarbu, kad juos darė Niko mama, nesvarbu, kad stebėjom procesą, nesvarbu, kad čia – vienas ingredientų buvo širdis. Tiksliau labai svarbu, bet vertindama skonį sakau paprasčiausiai objektyviai. Jei visi geriausi restoranai, kuriuose mes buvome susijuntų ir lieptų rinktis tarp jų ir to, ką paruošė Niko mama, pasirinkimas būtų vienareikšmis. Baisiausias dalykas šitoj kelionėj man tampa mano nedidelės porcijos. Vos ašaros neišspaudžiau kai supratau, kad skaniausio matyto chačapuri suvalgysiu tik vieną riekelę. Tuo pačiu Niko mus vaišino ir savo paties gamintu vynu. Kiek pastebėjome, Tbilisyje vynuogės auga visur – ant tvorų, tiltų, stogų – o tuo nepasinaudoti gaminant puikų vietinį gėrimą – net negražu.

Tbilisis: tradiciniai gruziniški šokiai ir dainos

Kad ir kaip žiūrėtum, kol kas visą dieną valgėm. Vakare mūsų laukė staigmena – tikrų gruziniškų šokių ir dainų vakaras… taip, restorane. Šį kartą į Niko jau žiūrėjau šuniuko akim – bet juk nebūtina bus valgyti? Galim gal kokį desertą, ne visą vakarienę pasiimti? Niko atsakymas visuomet tas pats – ko nori, tas ir galima. Kadangi iki šokių ir dainų dar turėjome šiek tiek laiko, asmeninio turo po Gruziją organizatorius Niko užvežė mus į Tbilisio aukštumas. Čia tyvuliuoja nedidelis ežerėlis, o nuo kalno atsiverianti panorama gniaužia kvapą. Būtent į čia kyla garsieji Tbilisio keltuvai. Jų mums neprireikė, užkeliavom keturiais varomais, bet drąsiai galima pasidaryti pramogą ir kitaip.

Tbilisis: būtinai pamatykite

Kai jau atvykome į programą, pasirodo, papuolėme į tikrai aukštos klasės restoraną. Nežinau, kaip atrodžiau su savo bananiniu kokteiliu ir ledais su vaisiais, bet nebuvo kada apie tai ir galvoti. Norėčiau ten eiti kiekvieną vakarą ištisus metus. Fantastiško balso vaikinukas su grupe dainuoja tradicines dainas, o apsaugos lydimas šokių kolektyvas atlieka programą. Keletą video mečiau į feisbuką, paskutinysis – ypač vertas žiūrėjimo. Bet kuriuo atveju, nesvarbu, į kurį restoraną ar koncertą eisite, pamatyti tradicinius kūrinius – privalu.

Naktinis Tbilisis savarankiškai

Lyg dar nebūtų gana, mano ponas pasiūlė dviese pasivaikščioti po naktinį Tbilisį. Ne paslaptis, kelionė artėja link pabaigos, tai gali būti paskutinė proga pabūti čia, o man tiesiog būtinas atributas yra pablūdyti po nepažįstamą miestą. Niko siūlė pasilikti su mumis, bet žinau, kad su vietiniu jo mieste tu niekada nepasiklysi, o pasiklysti nakčiai apšviestame senamiestyje man atrodo būtina. Niko paleido mus pačioje senamiesčio širdyje, parodė, kur tikrai tikrai verta nueiti ir išėjome.

Naktinis Tbilisis: Islandijos ir Vilniaus gatvės kubu

Išėjome taip, kad vakar pirmą kartą kilo mintis, kad aš pati sau taip pavydžiu, kad nebegaliu. Sekdami garsus patekome į tokią lyg Islandijos ir Vilniaus gatves kubu. Bent trys ištisos gatvelės buvo nuklotos įvairiausiais barais, klubas, DJ’ų leidžiama muzika pynėsi vos per porą terasos metrų, viskas skendėjo įvairiausių stilių kakofonijoje ir daugybės kaljanų dūmuose. Aš nesu tokio tipo vakarų mėgėja, bet ėjom per tas gatveles bent po porą kartų – neįtikėtinai fantastiškas jausmas.

Tbilisis – kur apsilankyti: Jazz Cafe Singer

Galiausiai eidami taip ir sustingom – viename paskutiniųjų, kiek nuošaliau esančių barų, skambėjo gyvas jazz’as. Ir ne bet koks – perkusininkas, pianistas ir bosistas kūrė tokią magiją, kad neprisėsti buvo neįmanoma. Gražiausia – stebėti, kaip grodami jie patys kaifuoja, kaip nuo kėdės šokinėja ne rečiau, nei pirštai nuo klavišų, kaip sugeba sujungti visą tą vakarą į vieną tobulos nakties burbulą. Prisėdom, išbuvom iki pat pasirodymo pabaigos. Nežinau, kas ten per bičai buvo, nežinau nei iš kokios jie šalies, bet žinau, kad Jazz Cafe Singer gyvą muziką siūlo kiekvieną dieną 21 val., todėl jei būsite Tbilisyje, mėgstate jazz’ą ir norite įsimylėti miestą, užsižymėkite šią vietą savo žemėlapiuose.

Naktinis Tbilisis: ramybė ir romantika

Vėliau toliau tęsėme blūdijimą ir užsukom į reto fantastiškumo vietą – ištisa alėja tylių barelių ir vyninių, virš kurių lempelėmis tviska vynuogių stogas. Ten kavinių gal penkiolika, visos renkasi skirtingus kampus ir niekaip nesuprantu, ar tai buvo kontrastas triukšmingam Islandijos ir Vilniaus gatvių miksui, ar tiesiog pratęsimas tiems, kuriems norisi ramybės ir romantikos. Čia ant stalų dažniau pamatysi Kakheti gamintą vyną nei stipriuosius, mineralinį vandenį Borjomi nei kokteilius, pelenines nei kaljanus.

Tbilisis – kur apsilankyti: senojo roko baras Drunk Owl

Tą naktį nusprendžiau pažiūrėti į žingsnius fiksuojantį telefoną ir labai nusivyliau supratusi, kad po vidurnakčio jis persiverčia. Vis dėlto, kai truputį po pirmos prisėdome seną gerą roką grojančiame Drunk Owl Bar, žingsniamatis jau rodė virš 6000. Jei ne nuovargis, būtume tęsę iki begalybės, vis dėlto, suprantam, kad sekantį rytą laukia dar viena įdomi diena. Susiradę taksi davėme telefonu su juo pašnekėti Niko, sėdome į dešiniavairį mersą ir už 30 larių (apie 10 eurų) parmynėme namo į Hotel Gina Wellness Mtskheta.

Tbilisis: kainos

Už alaus bokalą gali sumokėti ir 3, ir 9 GEL, nelygu, kur nueisi. Pirmame bare mokėjome 4 GEL, pamėginę užsukti į apsaugos darbuotojų saugomą gyvos grupės garso užpildytą terasą pamatėme, kad vietinio alaus nėra, o užsieninis kainuoja 9 GEL (sumuštinis – 21 GEL), vėliau Drunken Owl bokalą mums įpylė už 3 GEL. Iš esmės, už įprastas lietuviškas kainas čia galėsi mėgautis geriausiais restoranais ir barais, o jei pasitenkinsi ir vakaru be apsaugos darbuotojų, tas vakaras gali kiek ir užsitęsti.

Ar verta keliauti į Tbilisį?

Paprastai tariant, esu užsikaifavusi nuo Tbilisio ir žinau, kad noriu čia grįžti. Realiai, tai jau trečia rimta priežastis (šalia slidinėjimo Mestia ir Ushguli) eiti į Wizz Air puslapį ir susirasti sekantį skrydį, kol dar nepaskendau rutinoje ir nepamiršau, kaip stipriai noriu. Beje, rudeniniai skrydžiai dabar tikrai supergeromis kainomis, o netrukus jos prasidės ir žieminiam slidinėjimo sezonui. Eik, ieškok, rask ir mėgaukis, jei nedrįsti, išgerk Borjomi ir suprask, kad ta nedidelė dalelė Sakartvelo, kurį gali turėti rankoje, ir yra nedidelė dalelė. Čia visos ugnikalnio galios išsiveržia su kaupu ir pribloškia kaip niekas kitas. Aš žinau, kad grįšiu. Ilgam, trumpam, praleisti tris dienas ar savaitę, bet tai yra reto grožio miestas, man neįveikiamas dienos karščiu, bet visi miestai gražiausi yra naktį. Beje, fotografuoti ir filmuoti jau po pirmųjų keliolikos metrų paprasčiausiai pamiršau. Būkime realistai, Google yra daug geresnių nuotraukų, nei padaryčiau aš, o pamiršti fotografuoti yra vienas didžiausių komplimentų, galinčių nutikti vakarui <3

Aistė.