Atsikėlus Hotel Gino Welness ir pažiūrėjus į atsiveriančius vaizdus, buvo net sunku patikėti, kad tai – priešpaskutinė kelionės diena. Na, po paskutiniosios lauks dar viena naktis, bet tuomet rytas – jau oro uoste, laukiant Wizz Air lėktuvo, iš mineralinio vandens Borjomi šalies, tiesiogiai parskraidinsiančio namo. Šiandien mūsų planuose – įspūdingasis Jvari (Džvari) Šv. Kryžiaus vienuolynas, iš kurio atsiveria neįtikėtina netoli Tbilisio esančios Mtskhetos panorama, tuomet – Stalino muziejus jo gimtajame Gori mieste bei paskutinioji mūsų stotelė – Kutaisis.

Mtskheta: Jvari (Džvari) vienuolynas

Jvari vienuolynas – vienas lankomiausių turistinių objektų aplink Tbilisį. Tą iš karto rodo gausybė prekiautojų, keletas elgetų bei kvietimai pirkti: dievočka, dievočka.  Ši vieta buvo šventa dar nuo pagonybės laikų. Sakoma, kad čia stovėjo du garbinami akmenys. Vėliau Šv. Nino, kurios garbei pastatytame vienuolyne Kakheti jau buvome, po Sakartvelo krikšto, pastatė čia pirmąjį kryžių. VI a. pradžioje čia iškilo nedidukė cerkvė. Vis dėlto, turistai šią vietą pamėgę tikrai ne dėl vienuolyno – jų įspūdingų yra pilnas Sakartvelas. Esmių esmė – nuo čia atsiveriantis įspūdingas vaizdas į upių santaką, slėnius, kalnus ir pačią Mtskheta.

Turo po Gruziją organizatoriaus rekomendacija: neverta

Vėliau per beprotišką karštį, nuo kurio gelbėjo tik litrai mineralinio vandens Borjomi, pajudėjome keliais, vedančiais link Gori miestelio. Jis ypatingas iš esmės tuo, kad čia gimė Jozefas Stalinas Dzhugashvili. Ši vieta buvo pirmoji kelionėje, apie kurią mums turo po Gruziją organizatorius Niko sakė – neverta. Užsispyrėm, mat buvau girdėjusi, kad Stalino muziejus – reikalas, kurio praleisti negalima.

Sakartvelas, Rusija ir kontrastai

Čia, matyt, reikėtų intarpo apie dabartinę situaciją Sakartvele. Ne paslaptis, kad per pastaruosius trisdešimt metų šalis kentėjo nuo trejeto karų, kelios teritorijos iki šiol okupuotos Rusijos. To iš kartvelų galvų niekaip neišimsi. Žmonės, kurie matė žudomus savo brolius, pusbrolius ar tėvus, negali toliau gyventi lyg nieko nebuvę ir ta tiesa galioja kiekvienam žmogui. Gruzijoje matėme labai kontrastingų dalykų – nuo žmonių, kurie, nors ir moka, bet atsiskato kalbėti rusiškai ar dirbti su rusais iki daugybės turistų iš to krašto, iki suvenyrų parduotuvių, pilnų SSRS atributikos, iki baro, pasivadinusio KGB, iki nuorodų į parduotuves, kur pirmiausiai parašyta rusiškai ir tik paskui vietiniu raštu.

Kelias į Gori ir Pietų Osetija

Keliaujant į Gori iš Tbilisio, nori nenori akys vis žvalgosi į dešinę, kur plyti okupuotoji Pietų Osetija. Vietomis vos 400 m nuo greitkelio prasideda teritorija, paskelbusi savo nepriklausomybę, kurią pripažino vos keturios valstybės. Nemaža ir kitų vaizdų, kurie nežinant pro akis prabėgtų kaip įprasti – ištisi kotedžų kvartalai, pastatyti specialiai iš okupuotos teritorijos pabėgusiems kartvelams. Galima matyti ženklus, skelbiančius kitos teritorijos pradžią, o vos už kelių šimtų metrų plevėsuojančias įspūdingas Gruzijos vėliavas.

Garbė Stalinui ir prarasti namai

Karas, nors šiuo metu ir nevyksta aktyvūs veiksmai, vis dar yra kartvelų širdyse. Apie šią kelionės dalį tiesiog privalėjau papasakoti dabar, nes keliavome į Stalino muziejų. Ne vienas kartvelas mano, kad SSRS ir dabartinė Rusija – tas pats batelis skirtingų spalvų batraiščiais. Todėl neįtikėtinai keista, kai užsukęs į Gori matai žmones, nešančius gėles prie Stalino paminklų, o tuo tarpu netoliese yra žmogus, dabar negalintis patekti į savo gimtąją žemę, nes ji – okupuota. Dar įdomiau – matėme vieną muziejaus lankytoją, ranką papuošusį Stalino tatuiruote.

Ar verta važiuoti į Stalino muziejų Gori?

Nesu politikos ekspertė, todėl asmeninės nuomonės niekam nepiršiu ir plūstančias emocijos šioje vietoje paliksiu neišlietas. Vis dėlto, pats Stalino muziejus mane nuvylė ir stipriai. Į tokias vietas norisi eiti dėl kelių dalykų. Pirmasis – geriau suprasti savo istoriją (šioje vietoje ji mums ir kartvelams – beveik bendra). Antrasis – pamėginti nusikelti į laiko mašiną. Jau esu sakiusi, kad muziejai su po stiklu padėtais senoviniais šaukštais manęs nežavi. Į juos einu siekdama sukelti sau kažkokių emocijų. Stalino muziejuje tikėjausi pamatyti daugiau kokčios didybės, skambančių jam kurtų dainų ar kažko, kas manyje sužadintų gausybę emocijų.

Stalino muziejus Gori miestelyje

Šis muziejus buvo pradėtas statyti dar Stalinui esant gyvam. Jo vieta pasirinkta neatsitiktinai – įspūdingo balto pastato kieme stovi nedidukė trobelė, kurioje gimė tuomet dar Jozefukas. Kas buvo įdomu – kukli trobelė yra uždengta įspūdingo dydžio marmuriniu priestatu, atstojančiu jai stogą. Didybę stiprina milžiniškas kiemas su fontanais, įėjus į muziejaus vidų – begalinio dydžio krištolinis šviestuvas, laiptai su kolonomis… Vėliau – tik gausybė archyvinių kadrų, Stalino kalbų, senų laikraščių ar raštų kopijų. Kiek labiau nustebinę eksponatai buvo Stalinui dovanoti daiktai: kailiniai, deimantais (ar velniai žino kuo blizgiu) inkrustuotas akordeonas ir t.t. Vėliau dar užsukome į Stalino asmeninį traukinio vagoną su atskira vonios kajute, pasitarimų kambariu ir… tiek. Mieliausias dalykas visame muziejuje buvo prie asmeninio Stalino vagono gulinėjęs benamis šuniukas.

 Turas po Sakartvelą: Niko sako, Niko žino

Čia ir supratau, kad asmeninio turo po Sakartvelą organizatoriaus Niko klausyti tiesiog būtina – jis žino, kur tik sugaišime laiką, o kas iš tiesų yra įdomu. Šį kartą, kaip sakė Niko ir su kuo sutikau ir pati, sugaišome dvi valandas. Jas vėliau kiek atpirko Niko staigmena – mūsų norėti paragauti koldūniukai su mėsa (beje, skanesnių mano ponas tvirtina nesąs ragavęs niekad). Vėliau – kelias iki Kutaisio, kur apsistojome viešbutyje Hotel Eurica su tobulu vaizdu ir kiemu, bet nuotraukas ir pasiūlymus parašysiu ryt, kuomet lyg turėtume apžiūrėti ir viešbučiui priklausančią vyninę.

Aistė.