Ypatinga diena. Diena apie tai, kaip Stepantsminda pažiba Kazbegi kalnas (5047 m aukščio) iš tiesų yra drovuolis ir apie tai, kaip kartais būna sunku pasirinkti tarp savo didžiausių baimių ir norų.

Kas yra Stepantsminda ir Kazbegi?

Visų pirma, matyt, derėtų paaiškinti, kuo skiriasi Stepantsminda ir Kazbegi. Jei sakysite, kad norite aplankyti ir vieną, ir kitą, dauguma jums atsakys, kad tai – vienas ir tas pats. Iš tiesų, Stepansminda yra miestelis, Kazbegi pašonėje. Kazbegi tuo tarpu – milžinas kalnas, seniai užmigęs ugnikalnis – trečias pagal aukštį Sakartvele ir septintas visam Kaukaze. Jis savo papėdėje yra priglaudęs XIV amžiaus vienuolyną, taip pat vadinamą Kazbegi vardu, nors iš tiesų yra Gergeti arba Samebos Šv.Trejybės. Kadangi šis nacionalinis parkas – tikra įžymybė, Stepantsmindos pavadinimas neretai pamirštamas.

Drovuolis 5047 m milžinas Kazbegi kalnas

Šiandien kėlėmės 6.30 val. Supratau, kad tai svarbu, nes gruziniškas brolis Niko įprastai labai saugo mūsų poilsį. Kaip sakė jis, įspūdingasis Kazbegi visu grožiu pasauliui dažniausiai pasirodo tik iš pat ankstyvo ryto – apie 7 val. Vėliau, apie 9-10 val., snieguotą kepurę jis neretai paslepia po didele debesų karūna. Taip nemaža dalis keliautojų, ypač tie, kurie į Kazbegi atlekia tik trumpam pasižvalgyti, lieka nusivylę. Vėliau ir mes matėme, kaip atrodo kalnas, kai jo kepurę slepia debesys – kalnas ir tiek. Net nesumąstytum, kad ten slypi kažkas įspūdingo.

Privatus turas po Gruziją – prabanga ar būtinybė?

Tai, mano suvokimu, yra dar vienas dalykas, kodėl po šalį verta keliauti su gidu. Man nė į galvą nebūtų šovę keltis tokioje ankstybėje ir mėginti kažką įžiūrėti. O pamatyti tikrai buvo, ką. Tiesa, maniau, kad mane su visa Ajajai suknele tiesiog nupūs nuo tų dviejų kilometrų aukščio, bet vaizdas į Kazbegi – magiškas. Jo papėdėje matėsi nemažai keliautojų, ten įkūrusių vos ne palapinių miestelį. Tikiu, kad tai – nereali mintis, tik reikia nepamiršti svarbiausios taisyklės – atėjęs susirink savo ir kitas šiukšles. Papėdė atrodė visiškai švari ir, tikiu, norisi, kad ji tokia ir liktų.

Gegeti vienuolynas

XIV a. statytas vienuolynas taip pat atrodo neįtikėtinai įspūdingai. Jei atvirai, net nežinau, į kurią jo pusę maloniau žiūrėti – ar tą, kurios fonas – Stepantsminda, ar tą, kuri stiebiasi į Kazbegi kalną. Laikas, kuriuo atvykome nuostabus ir dėl dar vieno dalyko – kol kas čia buvo palyginus itin mažai keliautojų. Važiuodami žemyn jau susidūrėme su galybė pėsčiųjų, ratuotojų ir kokių tik nori. Į Kazbegi paspoksoti norisi kiekvienam. Kadangi šios vietos – vos už keleto kilometrų nuo sienos su Rusija, čia nemažai turistų iš ten. Pasienio punktas po 2008 m. vykusios okupacijos ilgai buvo uždarytas, bet dabar vėl atvėrė kelius. Tiesa, tik į vieną pusę – kartvelams patekti į Rusiją per čia negalima. Gal dėl paklausos, o gal tiesiog užsukome į tokią parduotuvę, milžiniška dalis suvenyrų buvo susiję su Sovietų Sąjunga. Niko aiškiai parodė, ką apie tai mano, man taip pat ne per daug malonu…

Turas po Sakartvelo – keliai, keleliai ir nekeliai

Sėdę į automobilį nuvažiavome prie baisiai pasislėpusio krioklio. Iki jo reikėjo paėjėti kiek siauru akmenuotu kalnų takeliu, bet mano aukščio baimės lygis sako, kad jei aš galėjau, pavyks kiekvienam. Tas lygis – kad neįsikibusi kam nors į petį, galvą ar ranką, ant baro šokti niekad neužlipčiau. Krioklys įspūdingas, bet iki jo vedantis mašinų kelias neįkandamas didžiajai daliai automobilių. Nežinau, kaip bent vienas turistas be vietinio gido pagalbos gali sužinoti apie tuos keliukus, ką jau kalbėti į juos įvažiuoti. Aišku, mūsų Niko žino visus keliukus, net leido pasirinkti tarp dviejų krioklių, todėl labai labai rekomenduoju – jei turas po Gruziją yra jūsų planuose, rašykit mūsų broliui, kelionėje pamatysite daugiau, pasinervinsite mažiau, o ir šiaip galėsite mėgautis vietoje planavimo ir teisingo posūkio ieškojimo.

Didžioji staigmena

Paskutinė šios dienos stotelė – absoliuti staigmena. Kai buvome Villa Mestia pas mūsų svetingąją Levan šeimą, dėl oro, laiko ir kitų aplinkybių, išmėginti parasparnius pavyko tik mano ponui. Džiaugiausi iki negaliu, nes toks ir buvo planas, bet širdy (neslėpsiu, ir garsiai) vis išsprūsdavo, kad oi oi oi, kaip norėčiau ir aš. Pasirodo, Niko taip pat dar nebuvo skridęs, todėl šiandien su didžiausia šypsena atsisuko: skrisim. Visi trys.

Aukščio baimė ir noras skristi

Jau rašiau, kad mano aukščio baimė nėra nei pasverta, nei pamatuota, nei nors truputį logiška. Tiesa, įstiklintas ar bent tikrai aukštą bortą turintis balkonas devintame aukšte manęs negąsdina, bet nors kiek pakilęs nuo žemės ne toks stabilus daiktas, negalintis pasiūlyti normalaus įsikibimo… Kojos, rankos, smegenys, viskas pradeda drebėti, akys šokinėti, o pati sustingstu, kad tik netektų susvyravus nusibaladoti. Nesunku atspėti, kokie buvo mano jausmai prieš keliaujant į Georgian Paragliding National Federation skrydžių slėnį Gudauryje.

Georgian Paragliding National Federation parasparniai Gudauryje

Skirtumas tarp pono skrydžio Mestia ir visko, kas vyko čia – didžiulis. Ten, lyg pirmieji žmonės kilome į 2700 m aukštį, kur vyko vienintelis skrydis ir buvome vieninteliai žmonės. Ši vieta, akivaizdu, pritaikyta keliautojams. Per valandą, kol ten buvome, įvyko gal 20 skrydžių, aplink nuolat malėsi skirtingi parasparniai, skambėjo muzika ir džiaugsmingi klyksmai. Vienas jų, žinoma, mano.

Parasparniai netoli Stepantsminda ir Kazbegi

Mineralinis vanduo Borjomi nespėjo baigtis, kai skardinę man iš rankų atėmęs skraidintojas jau pradėjo sakyti, kad bėgčiau ir jokiais būdais nesisėsčiau. Du ar trys žingsniai ir jau buvau ore. Suprasti, kad rankose laikomą GoPro valdau pati reikėjo laiko, todėl, kad ir kaip laukiu video, suprantu, kad pirmųjų skrydžio sekundžių pagauti tiesiog… nepavyko. Bet kuriuo atveju, sakau nuoširdžiai, ant klibančio stalo jaučiuosi daug baisiau, nei sklandydama parasparniu. Man pasitaikė labai malonus pilotas, kuris nedarė per daug stresą varančių judesių, tik kilome aukštyn, žemyn, kairėn, dešinėn… Tiesa, vidury skrydžio nusprendžiau paklausti, kiek laiko jis tuo užsiima. Galvoju, jei sakytų, kad pirmąją dieną, gal būtų didelė klaida tai sužinoti aukštybėse, bet treji metai patirties tikrai nuramino. Maždaug po 15-20 minučių mano skrydis ir baigėsi. Labai laimingu ir ramiu nusileidimu toje pačioje vietoje, iš kurios pakilau.

Ne rekomendacija, o primygtinis siūlymas

Matyt, sakyti ir nereikia, kad KELIAUKIT Į SAKARTVELĄ. Wizz Air skrydžiai – tikrai palankūs kišenei, o čia įspūdžių galima pasikrauti už keturias šalis iš karto. Prancūzas Vincentas, apkeliavęs pusę pasaulio, kai buvome Mestia, žiūrėdamas į kalnus vis rodė: čia kaip Himalajuose, čia – Šveicarija, Kakheti – kaip Italija… Kiekvienas čia ras sau mylimiausią kampelį, todėl dvejoti, ar verta aplankyti mineralinio vandens Borjomi namus, tikrai neverta.

Mini staigmenytės stiprina draugystę

Jau tekstą buvau kaip ir baigusi, bet šituo negaliu nepasidalyti. Šiandien per pietus labai norėjau užsisakyti paragauti chinkalių su bulvėmis. Lietuviški virtinukai su jomis man – vieni skaniausių, todėl – kodėl ne? Vis dėlto, kavinė tokių nebeturėjo, todėl turo po Gruziją organizatoriui Niko pasakiau, kad šis dalykas – mano norų sąraše. Ką jūs manot, rašant tekstą į duris pasibeldžia Niko su vietinės moterytės specialiai man išvirtomis gėrybėmis. Nu ir pasakykit, ar ne princesiškas tas gyvenimas? O supra dar tik laukia…

Aistė.

P.S. Jei patinka nuotraukos, žinok, kad jos darytos mano nepakeičiamuoju Panasonic Lumix GX800 iš Topo centras!

Įraše paminėti prekės ženklai, su kuriais bendradarbiavome šioje kelionėje: „Niko Tour Georgia“, „Wizz Air“, „Borjomi“, „Topo centras“, „Georgian Paragliding National Federation“.