Šiandien su turo po Gruziją organizatoriumi Niko kalbėjome, kad yra nemažai žmonių, kuriems vienintelė asociacija su Sakartvelu – Borjomi. Vien dėl mineralinio vandens, kuris nuo vaikystės buvo ant jų stalo. Kaip mums sekėsi mineralinio vandens Borjomi gamykloje, jau rašiau, o dabar – apie patį miestą.

Kakheti vyninės atsisveikinimas

Rytą Kakheti vyninę palikime ne bet kaip – su trenksmeliu. Prie mūsų akių atidarė ir leido padegustuoti 5000 litrų dydžio moliniame ąsotyje, įmūrytame grindyse, išsifermentavusio vyno. Dienos pradžiai – tikras nuotykis. Nors neblogai jau buvo ir vynuogynas, kuriuo galėjome pasivaikščioti – nors visiškai kitoks nei Mestia, bet vėl – gamtos prieglobstis. Taigi, keletas valandų ir… Borjomi.

Borjomi miestas – už kokį stebuklą tiek daug mokama?

Pasirodo, nuomos kainos Borjomi centre – beveik tokios pat kaip San Franciske. Gal kiek perdedu, bet 2500 JAV dolerių už mėnesį atrodo kosminiai pinigai. Ar verta tiek mokėti? Yra žmonių, kurie sutiktų patuštinti sąskaitą ir dar daugiau, kad galėtų  praleisti daugiau laiko šitame stebuklų pilname mieste.

Borjomi – turistų mylimas ir ne be reikalo

Visų pirma, nepaisant tų stebuklų, man Borjomi pasirodė tikrai turistinis. Čia visi į tave gali kreiptis bent keliomis kalbomis, kavinės, barai ir suvenyrų kioskai pasitinka ant kiekvieno kampo. Natūralumo, mane žavinčio visame Sakartvele kaip ir nėra, bet dalykai, kurie ir traukia turistus į turistines vietas – iš esmės visi.

Borjomi keltuvas

Pirmiausia pasikėlėme keltuvu į apžvalgos aikštelę. Apie tą keltuvą svajojau nuo tada, kai sužinojau apie jo egzistavimą, o jausmas kilti virš to nuostabaus kalnų miesto – fantastinis. Net beveik pavyko gauti superduper vietas su vaizdu į ten, kur gražiausia. Beje, gal visiškai ne į temą, bet sužinojau, kad aukščio iš tiesų nebijau, jei po kojomis – tvirtas pagrindas, o kūnas iki krūtinės įsirėmęs į nejudrią sieną.

Mineralinio vandens Borjomi skonis iš buteliuko ir šaltinio kranelio

Užkilus spaudėme fotoaparatą nedvejodami – atsiveriantis vaizdas tikrai atėmė amą, turėdami daugiau laiko, greičiausiai būtume likę ant tos apžvalgos aikštelės įsikūrusioje kavinukėje. Vis dėlto, leidomės žemyn, kur mus pasitiko Borjomi parkas. Ten gali dusyk paragauti: koks mineralinis vanduo Borjomi trykšta iš žemės gelmių. Pasakysiu visiškai atvirai – skardinių ar butelių, kuriuos perkam savo parduotuvėse, turinys nė trupučio nesiskiria nuo to, kurį leidžia Borjomi kraneliai. Pačių burbuliukų čia kiek mažiau, o vieno kraniuko viduje atsistojusi barmenė pilsto šiltą Borjomi, bet jo esmė ir skonis – identiški.

Borjomi parkas

Vėliau keliavome per parką, kur akis daugiausiai traukė įvairūs turistiniai objektai: vaikų žaidimų aikštelės, ledų pardavėjos, vakarėlį kuriantys bareliai ir t.t. Nepagalvok, tai nereiškia, kad Borjomi man nepatiko ar, kad ten rekomenduoju nevykti. Tai – miestas, su labai gilia istorija ir tradicijomis, tikiu, ten pilna vietų gerai ir sveikatingai pailsėti, Borjomi paragauti ten – tikrai verta, o keltuvu, jei čia gyvenčiau, kelčiausi ne rečiau nei kas vakarą. Tai, kad miestas suprato, kad turistai padeda jam tvarkytis, neša pinigus, o galų gale ir mėgsta juos leisti – anoks ne minusas, tik noriu perspėti tuos, kurie gal tikisi ten pasivaikščioti nesutikę nė vieno žmogaus – visiems gerai žinoma, kad geros vietos tuščios nebūna.

Borjomi miestas: turistinės pramogos ir proga skanumynams

Į pasivaikščiojimo pavaigą visai nuturistėjau ir aš. Iš pono paragavau vaikystę primenančių minkštųjų ledų, stoviniavau prie kiekvieno suvenyrų kioskelio, o galiausiai Niko nupirko mano dar prieš einant nusižiūrėtą turbo mega vyšninių ir šokoladinių ledų kokteilį su grietinėle. Ir dar, kad paragautume ir maža nepasirodytų – matyt, kokias tris dešimtis spurgų. Gal truputį mažiau, bet dabar jau beveik pirma nakties, o aš vis dar skanauju jas. Beje, ledų kokteilis ne tik užšaldė smegenis, bet ir supratau, kad nesvarbu, kokio gerumo virtuvė yra šalies, kurioje svečiuojiesi – gera dozė cukraus ir saldumynų visada yra tai, ko reikia.

Žaliasis vienuolynas

Po to dar nukeliavome iki miškuose įsikūrusio Žaliojo vienuolyno, kurio sienas skalauja mažo upeliuko krantai. Viskas būtų lyg ir neverta atskiro paminėjimo, jei ne upeliuke besimaudantys raudoni akmenys. Legenda sako, kad jie čia liko po milžiniškų žudynių, kai visas upelis buvo nusidažęs krauju. Akmenys ten liko ir kaip priminimas, kas įvyko, ir, tikiu, kaip priminimas, ko daugiau galbūt nebereikėtų.

Turas po Gruziją: staigmenos

Pakeliui mūsų brolis Niko padarė dar vieną staigmeną: „Raftingas.“ Net milžiniška šypsena ir didelis Niko entuziasmas nesugebėjo manęs įtikinti – šiandien norėjau tik ištiesti kojas ir trumpam pamiršti, kaip reikia judinti raumenis. Vis dėlto, pravažiuodami stebėjom tą upę ir net kilo nedidelis pavydas tiems, kas nebuvo tokie mėmės. Jei važiuosite iš Borjomi, būtinai pasvarstykite ir apie tokį atsigaivinimo ir dienos užbaigimo variantą.

Skaniausias ragautas chačapuri

Paskutinis ir nuostabus dalykas mūsų dar laukė. Iš karto atsiprašau už tai, kad neturiu nuotraukų, bet kai parašysiu, suprasit, kodėl. Nuo kelionės pradžios zirziau, kad ir vėl noriu paragauti adžariško chačapuri – to su kiaušiniu, įmuštu į sūrį. Niko, matyt, yra davęs priesaiką, maitinti savo svečius tik geriausiu maistu. Jis nė karto nepasidavė mano raginimams nė vienam, net pafčiam nuostabiausiam restorane. Jei nori adjarian chačapuri, jį reikia valgyti arba Adžarijoje, arba Tbilisyje, jei žinai, kur prisėsti. Galiausiai prisėdome Tbilisyje ir tai buvo kažkas neįtikėtino. Pamiršau paklausti Niko, kaip vadinasi restoranas, pamiršau nufotografuoti patį chačapurį – viską pamiršau iš to nerealaus skonio. Suprantu, kad chačapuri yra kaip blynai – kiekviena šeimininkė turi savo receptą. Vis dėlto, šis nurungė mano visus iki tol ragautus. Ir jau žinau, kur vėl norėčiau vakarieniauti, jei grįžčiau į Tbilisį. O grįšiu tikrai. Tiesioginiu Wizz Air skrydžiu įį Kutaisį, kurį dabar galima rasti labai geromis kainomi rudens kelionėms!

Aistė.

P.S. Jei patinka nuotraukos, žinok, kad jos darytos mano nepakeičiamuoju Panasonic Lumix GX800 iš Topo centras!