Jau rašiau apie turo po Gruziją pradžią. Pirmoji diena su Niko baigėsi Villa Mestia, kur užsikūrė toks vakarėlis, apie kurį net nesvajojom, o sekančią aprašinėti reikėtų atskirais romanais, vadovėliais ir kurti apie ją filmus. Aš tiek grožio ir gėrio per vieną dieną nesu mačiusi, tikiuosi, planuojantiems kelionę ir perkantiems vienintelio tiesiogiai į Sakartvelą skraidinančio Wizz Air bilietus, pravers: Mestia ir Ushguli.

Villa Mestia: pirmasis vakaras

Kai Niko movė penktąjį šašlykų iešmą, sunerimom. Keliese valgysim? Tryse. Tai iš karto pradėjau sakyt, kad jis  – kaip mano močiutė, kuri svetingai suruošia stalą baliui, nors prie jo sėda vos keli žmonės. Tik tada žandikaulis dar labiau atvipo, kai ant stalo iš virtuvės pradėjo plaukti mėsos, užkandžiai, bulvės, salotos… Galiausiai viskas kažkaip atsitiko, kad prie mūsų stalo prijungė dar vieną ir vakariene dalijomės su pora prancūzų, indu ir gruzinais, kuriems priklauso Villa Mestia bei jų kaimynu.

Sakartvelo tradicijos: supra

Tai buvo pirmoji mūsų supra – paprastai tariant, balius, nelabai paprastai – ilgoji gruziniška užstalės vakarienė, kurios metu girdim labai daug tostų. Pirmasis – būtinai už tėvynę, vėliau – meilę, šeimą, tuomet seka viskas, kas tik nori. Svarbiausia, kad tosto metu pageidautina išgerti visą stiklinę vyno. Mano ponas, kai rašiau šitas eilutes, jau knarkė, aš tuo tarpu vis gurgštelėdavau ir tiek – supratau, kad tostų tiesiog fiziškai per daug ir net mineralinis vanduo Borjomi nuo visko net nebeišgelbėtų.

Parasparniai Mestia ir oras

Sekančios dienos rytas prasidėjo nerimastingu laukimu – jei oras leis, turėjom išmėginti Mestia Paragliding profesionalus. Tai – nerealus reikalas, kurį siūlo mūsų namais tapusios Villa Mestia savininkas Levan. Kaip jau pradeda darytis įprasta (mums, ne vietiniams), ryte mūsų laukė žemai kabantys debesys: „Nieko nebus.“

Sakartvelo pažiba: Ushguli

Nieko, tai nieko, nieko tokio. Esu įsitikinusi, kad jaudintis reikia tik dėl dalykų, kuriuos gali pakeisti. Oras, akivaizdu, nėra vienas jų. Taigi, su vakar prie stalo sutiktu prancūzų, Villa Mestia savininku Levan ir mūsų turo po Gruziją organizatoriumi ir jau jau jau iš esmės draugu Niko, leidomės į kelią. Tikslas – viena daugiausiai fotografuojamų Sakartvelo vietų: Ushguli.

Pakeliui: Meilės bokštas ir legenda

Pakeliui aplankėme Meilės bokštą, kur, kaip sakoma, save buvo įkalinusi medžiotojo mylimojo netekusi mergina. Jos medžiokliui negrįžus, ji nusprendė paskandinti save ašarose ir gyvenimą baigė verkdame jos tėčio specialiai tam pastatytame Meilės bokšte. Bokštas anuomet dar stovėjo ant vidury upės esančios uolos, o dabar – jau tik vienoje šniokščiančios upės pusėje. Nerealūs vaizdai atsiveria užlipus į jo viršų. Žinoma, aš su savo aukščio baime iki viršaus gal ir neužlipau…

Vairavimas Sakartvele

Tuomet – vėl į kelią. Šiaip, kelias vertas atskiro įrašo. Mielieji, jei jums, kaip mums pradžioje, kyla klausimas ar vairuoti patiems, atsakymas yra vienareikšmiškas – tik su vairuotoju. Kelias staiga iš asfaltuoto kinta į žvyrkelį, dalis serpantinų – be tvorelių, po lietaus kai kuriose vietose buvo patvinę, o kai kur kelią tiesiog amžinai kerta kriokliukas. Negana to, už kiekvieno posūkio galima tikėtis atsipūtusių karvių, kurios lyg specialiai mėgsta gulėti viduryje kelio, avių, žirgų, šunų ar dar kokių netikėtumų. Todėl kreipkitės, NikoTour Georgia kontaktą ir asmeninę rekomendaciją duosiu – patikėkite, sielos ramybė to verta. Juolab, kad nepažįstu lietuvaičio, galinčio tais keliais važiuoti normaliu greičiu. Tai, kaip sakė turo po Gruziją organizatorius Niko, iš septynių dienų pradangina dvi, lyginant su savaite, kai vairuoja vietinis.

Kas tas Ushguli?

Žodžiu, po šiokių tokių offroad’inių purvo vonių nuvažiavome į Ushguli. Tai – aukščiausiai Europoje (apie 2200 m) esanti gyvenvietė, kurios pastatai – XI amžiaus palikimas. Visiška fantastika nusikelti į viduramžius, bet ten vis dėlto laimi ne tai. Užkeliavus ant cerkvės, esančios 2400 m aukštyje, amą atima atsiveriantys vaizdai. Dviejų kitų kaukazietiškų kalnų rėmelyje gali pamatyti aukščiausią Sakartvelo kalną. Aukščiausias, žinoma, puošiasi milžiniška sniego kepure. Tiesa, mums pasitaikęs oras privertė kiek tos viršūnės pasidairyti pro debesis, bet bendra patirtis verta daugiau nei dešimties balų.

Kur pavalgyti Ushguli: Cafe-bar Enguri

Kadangi kelias iki Ushguli – netrumpas, vietoje ieškojome, kur pavalgyti. Niko važinėjo po visą 70 šeimų talpinantį kaimelį, ieškodamas geriausios vietos prisėsti. Svarbiausia – geras vaizdas. Galiausiai radome fantastišką vietą ant upės, prie kurios ganėsi žirgai, kranto – Cafe-Bar Enguri. Tiesiai prieš akis – jau aprašytasis snieguotagalvis kalnas, ausis užima šniokščianti upė, o ant stalo – nerealiai skanūs vietiniai patiekalai. Nuo dar neragauto tipo svanetiško chačapuri, mėsos pripildyto kubdari iki dar nematyto reikalo (realiai mikso tarp varškėčio ir žemaičių blyno) – chwishtari. Geriausia dalis – kadangi ingredientams naudojamas čia pat kalnuose laisvai besiganančių karvių pienas, žinoma, skonis…

Maistas Ushguli

Aš tikrai nemokėsiu papasakot ar perteikt, bet jei būčiau Gustavas, nuo kėdės krisčiau tris kartus. Vienas rimtesnių patvirtinimų buvo Niko linktelėjimas. Paprastai, kalbant apie maistą, iš jo gana dažnai išgirsdavom, kad „jei skanu, reiškia skanaus dar neragavot.“ Kaip suprantu, kartvelai – tikri gurmanai, na, bent jau Niko. Jis dar kelionės pradžioje pažadėjo mus vežti tik per pačias geriausias vietas. Šį kartą planavome pikniką, kurį kiek nukėlė lietus, todėl teko rinktis iš vietų, kurias matėme, todėl tas linktelėjimas, kad skanu – itin svarbus.

Kaukazo kalnai Sakartvele

Papietavę pasukome atgal, mūsų laukė daugiau offroad’inės kelionės, o negana to, pradėjo giedrytis. Užsukome į kaimelį, nuo kurio ribų atsivėrė nenusakomas vaizdas. Jei atvirai, iki kaimelio ir nenuvažiavome, bet čia geriausiai atsiskleidė tai, ką esu girdėjusi apie Kaukazą. Tai – niekada nesibaigiantys kalnai. Kiek atsimenu šalių, kurios turi nuostabius kalnus, tokio grožio neteko matyti. Jie eina ne linija, ne pavieniui, net ne masyvu, jie tiesiog yra visur. Pasukęs už vieno rasi kitą, nukeliavęs atgal – dar tris. Keliaujant Sakartvelo, bent aplink Mestia, nereikia nuolat mėginti būti atsigręžus į gražiausią pusę. Čia gražiausioji pusė yra visur. Po kaire, dešine, pirmyn, atgal, jei nebijai aukščio – ir žemyn.

Geriausias laikas dovanoti – kai gali dovanoti geriausią dovaną

Vėliau prasidėjo absoliutus kosmosas ir staigmena, kuriai suprasti reikėtų priešistorės. Mano ponas, keliaujantis kartu, netrukus švęs gimtadienį. Jau kokį pusmetį žinojau, kad noriu padovanoti šuolį parašiutu, kuris, kaip tyčia yra jo svajonė. Vakar prie stalo vyrai užsikalbėjo apie parasparnius ir supratau, kad nėra, ko delsti. Niko tyliai pasakiau, kad čia – pono svajonė, o jis, kaip tikras brolis paėmė svajonę į širdį. Patikėk, niekas kitas taip nesijaudino ir nesinervino dėl nepastovių orų, nei jis. Supratau, kad jaudinasi už abu, o jei bus įmanoma – viskas bus ir padaryta, todėl man jaudintis nebereikėjo.

Mestia Paragliding: tai gal oras geras?

Žodžiu, keliaujant namo, Villa Mestia ir Mestia Paragliding sielai Levan, mūsų parasparnių profų profas (pasaulio čempionatų dalyvis ir t.t.) parncūzas Vincent į ausį pašnabždėjo, kad oras – tobulas. Tik viena bėda – jei grįšime į Mestia pasiimti parasparnio, jau bus per vėlu skristi. Spėtume tik patys nuvažiuoti prie slidinėjimo kurorto, iš kur galima kilti.

Kartvelų caharkteris: reikia, reiškia bus

Reikėjo matyti, kas darėsi. Tie, kam atrodo, kad pietiečiai neturi talento organizuoti, klysta kaip velniai. Per trejetą minučių keliais skambučiais buvo suderintas autobusiukas, kuris iš kito galo lėkė į sutartą vietą, iš kurios turėjo kilti parasparnis. Mano pono akys, matau, dega karšta nekantrumo ugnimi, kelias tik kyla į viršų, mineralinio vandens Borjomi buteliukai nuo slėgio pokyčių deformuojasi, oras vėsta… Šiaip vėsta atsakančiai, tai jei turėsit progą tokią kelionę suplanuoti, nelėkit su šortais, tik patariu.

Mestia kalnai ir orai

Galiausiai sėdam į įtampėlę – tokio aukščio kalnuose (o buvome 2700 m aukštyje, jei gerai supratau – vienoje aukščiausių vietų pasaulyje komerciniams skrydžiams) viskas neįtikėtinai greitai keičiasi, todėl vieną sekundę buvęs tobulas, po penkių minučių oras gali būti tiesiog nesaugus skrydžiui. Galiausiai mūsų antrasis ekipažas iš Villa Mestia atkeliauja, ženklas iš kalno viršų stebinčio meteorologo gautas, Mestia Paragliding pasiruošę, mano ponui rengiamas kostiumas ir… jei atvirai, nesitikėjau, kad nukeliaujama taip greitai. Rodos, jau po trijų žingsnių sparnas juodu pakėlė ir viskas, pamojuot net nespėjau.

Parasparniai ir užgimusi meilė

Vėliau mes su turo po Gruziją organizatoriumi Niko ir Mestia Paragliding siela Levan iškeliavome atgal, autobusiukas – susirinkti nuotykių prityrusių vyrų. Jau Villa Mestia pirmą kartą susitikau su savo ponu, kuris išsišiepęs iki ausų buvo taip, kad supratau – jei nenoriu, galiu nieko nebedovanot ateinantį dešimtmetį. Man rodos, tą pačią sekundę ir suprantom, kad į Sakartvelą dar grįšime. Ar turui po Gruziją su Niko, ar slidinėjimui Villa Mestia, ar parasparniams su Levan, bet tikrai grįšime.

Aistė.

P.S. Jei patinka nuotraukos, žinok, kad jos darytos mano nepakeičiamuoju Panasonic Lumix GX800 iš Topo centras!