Kaip, matyt, dažniausiai ir būna, tam, ko lauki labiausiai, pasiruošti sunkiausia. Kažkokiais nesuvokiamais būdais savo keletą iškrautų daiktelių atgal mėginom sudėti kelias valandas, o dar nusiprausti ir pasiruošti didžiajai dienai… Žodžiu, miegot nuėjom 3 valandą, o  9 val. prie viešbučio durų jau turėjo laukti mūsų nuostabusis Niko. Turas po Gruziją prasideda!

Pirmasis sustikimas su Niko

Bepusryčiaujant viešbutyje, pro šalį praėjo matyto veido jaunuolis, kuriam linktelėjau, o paskui net spygtelėjau, kai supratau, kad čia – Niko. Va, ką daro socialiniai tinklai – esi įsitikinęs, kad žmogų, greičiausiai, matei besisvečiuodamas, o pasirodo – feisbuke. Paaiškėjo, kad Niko mūsų turas prasidėjo ne be nuotykių. Tik grįžęs iš Lietuvos (kurią lanko bent keletą kartų per metus), Niko sužinojo, kad jo automobilio nespėjo pataisyti. Visą likusią naktį jis skambinėjo nuomotojams (kurie vasaros sezono įkarštyje nelabai turėjo ką pasiūlyti), o paskui – paprasčiausiai stabdė gatvėje taksi ir jiems siūlė išnuomoti jų automobilį. Va taip.

Turas po Gruziją: Zugdidi

Dabar po kalnus lakstome su hibridine Toyota. Ji neįlips į pačias sudėtingiausias vietas, todėl kai kurioms atkarpoms turėsime 4×4 automobilį, bet šiaip viskas puikiai. Iš pradžių nukeliavome į Zugdidi miestą, kur lankėmės turguje. Man turgūs yra vienos laukiamiausių vietų kelionėse – pajausti, patirti, kaip elgiasi prekeiviai, pažiūrėti, ką gali įsigyti… O gali visko – nuo mineralinio vandens Borjomi iki mėsos ar triusikėlių.

Turas po Gruziją: pirmasis vietinis turgus

Kuo man labiausiai patiko vietinis turgus? Būdama tiek turistė, kiek tai įmanoma (fotikas ant kaklo, orui nepritaikyti drabužiai, vaikščiojimo basutės), taip pat išsiskirdama plaukais – turguje nebuvo itin daug šviesiaplaukių – nesulaukiau perdėto dėmesio. Matyt, kiekvienas esame pasijautę melžiama kartve, kai kiekvienas pardavėjas mėgina įgrūsti savo prekę, už rankos tempia prie savo prekystalio ir pradeda taikyti nuolaidas tau nespėjus nė susivokti. Čia mūsų negrabinėjo ir nenužiūrinėjo niekas. Visur tik malonios šypsenos, o kai Niko rinko mėsą mūsų šašlykui, gretimo prekystalio moteriškė pasiteiravo, iš kur esame. Atsakymas, kad iš Lietuvos, iš karto nušvietė veidą ir daugiau nieko nereikėjo.

Lauktuvės ir staigmenos

Turguje prisirinkome prieskonių lauktuvėms, vaisių, mineralinio vandens Borjomi savo ugnikalnio galioms atnaujinti, bet įdomiausia dalis buvo mėsa. Niko pranešė, kad šiandien, turo po Gruziją pradžios proga, mums gamins tikrą šašlyką. Pats. Iš to, kaip jis rinkosi mėsą turguje, iš karto supratom, kad bičas žino, ką daro. Mėsininkui buvo sudiriguota, kurią dalį kirviu nuimti, kurią palikti… Žodžiu, galiausiai iš turgaus išėjom kvepiančiais maišeliais, bet, prisižiūrėję tiek skanybių, – gurgiančiais pilvais.

Turas po Sakartvelą: geriausias restoranas Samegreloje

Niko nuvežė mus į, kaip sakė, geriausią restoraną Samegrelos regione: Diaroni. Sakė, kad niekur negausim nei geresnio vietinio charčio, nei chačapuri. Po truputį pažindanami su kartveliečių tostų ir stalo tradicijomis, pradėjome ragauti ir galvojau, kad mielai likčiau gyventi. Charčio buvo visai kitoks, negu mums įprasta jį matyti – beveik kreminės nuo graikinių riešutų konsistencijos ir buvo valgomas su stebuklu ant lėkštutės. Tas stebuklas – elardži. Tai – iš kukurūzų miltų ir sūrio padaryta tąsi masė, priemenanti košę. Tąsi – ne šiaip sau. Su šakute elardži gali iškelti kokį pusmetriuką. Jį reikėjo valgyti kartu su charčio, o čia, ponai mieli, yra tobulas duetas. Kaip suprantu, tą regioną palikome už nugaros, o tai – jau visiška bėda, nes noras vėl paragauti šito megadueto gali atvesti iki to, kad jau už keleto mėnesių reikės dar vieno turo po Sakartvelą.

Turas po Sakartvelą: pirmieji nuotykiai

Pasistiprinę pradėjom savo kelionę ir pirmasis wow buvo… Aklinas rūkas. Juokas ėmė iki ašarų – tokie žiūrėtojai, tokie žiūrėtojai, o penkiolikos metrų į priekį nemato. Niko, kaip tikras turo po Gruziją vadovas, rodo: „čia yra graži vieta… bet nesimato… ir čia.“ Vis dėlto, kalnai yra nuostabūs tuo, kad per keletą minučių viskas gali neatpažįstamai pasikeisti. Taip ir nutiko – išlindus iš vieno tunelio veidą nušvietė saulė, pradėjom matyti ne tik šalikelėje besivaikštančias karves, bet ir tobulo grožio kalnus. Tokių, nuoširdžiai, dar nesu mačiusi. Mano matyti kalnai įprastai baigdavosi arba lepindavo vos viena kita snieguota viršūne. Čia – tik spėk dairytis, spėk akimis fiksuoti, viską piešti…

Turas po Gruziją: Enguri upė ir linksmybės kalnuose

Dar prieš prasidedant snieguotoms nosims, iki grindų žandikaulį atidarė fantastiškas grožis. Tarp kalnų, lyg turkio spalvos fjordas įsiraičiusi Enguri upė, galiausiai virtusi tokiu riaumojančiu tigru, kokio negali pamiršti. Iki tol, kol privažiavome nesantį kelią, sustojome penkioms minutėms, kol jį mums nuties ir keliavome toliau. Kaip rašau, taip ir buvo. Mums per penketą minučių nutiesė kelią. Va taip vat!

Kur apsistoti Gruzijoje: Villa Mestia

Galiausiai atvažiavom į Mestią. Niko po savo naktinių nuotykių akivaizdžiai turėtų būti pavargęs, bet straksi triskart daugiau nei mes. O aš suprantu, kad dar tik šešios, aš čia aprašinėju net nesibaigusią dieną, bet rankytės, kojytės ir galvytė jau nori ramybės. Niko pažadėjo, kad viešbutis Villa Mestia tą tikrai gali pasiūlyti – juk svarbiausi dalykai – kiemas, terasa ir, kur iškepti šašlyką, yra.

Kol kas tiek, o jei jau įsikvėpei ir nori mus pasivyti – ne vėlu. Keliauk į Wizz Air, rinkis nebrangius bilietus į Kutaisį ir susikurk savo tobulą sakarvelietišką nuotykį.

Aistė.

P.S. Jei patinka nuotraukos, žinok, kad jos darytos mano nepakeičiamuoju Panasonic Lumix GX800 iš Topo centras!