Neseniai įsitraukiau į kalėdinę diskusiją. Ar visas šitas dovanų vajus iš tiesų tik skatina mus vartoti, pirkti ir nesukuria jokio gėrio? Ar dovanos tėra būdas atiduoti duoklę artimiesiems, kad iki kitos didenės šventės, galėtume jaustis su jais „atsiskaitę“? O gal visas šis burbulas – tik tam, kad papildytume baisiųjų raguotųjų

Kalėdos jau lipa ant nosies, kiekvienam norisi išrinkti gražiausią, geriausią, mieliausią ir pači ą pačiausią dovaną, kuri parodytų, kad dievaži, tu tikrai man rūpi. Noriu trumpai pristatyti savo atradimą nuo šios vasaros: Sąmoningos mamos ir jų gaminamas natūralias kosmetikos, gydomąsias ir aromaterapijos priemones.

Sąmoningos dovanos, parodančios, kad rūpi
Nors pavadinimas sako, kad

Nors ir kaip stipriai džiaugiuosi prieškalėdiniu šurmuliu ir tikiuosi, kad kasmet jis prasidės vis anksčiau, bet vieno dalyko nuoširdžiai nemėgstu. Ir, tikiu, ne viena. Tai – eilės. Eilės, kad išsikeistum euriuką ir galėtum pasiimti vežimėlį. Eilės, kad galėtum apžiūrėti tą gražiausią dovaną (gal ne eilės, labiau krūvos). Eilės, kad galėtumei

Matyt, sunku rasti žmogų, kuriam miegas atrodytų nesvarbus. Pramiegame (bent turėtume) apie trečdalį gyvenimo, o tai yra stipriai daugiau, nei skiriame bet kuriai kitai veiklai. Bloga nuotaika ir prastas darbingumas dažnai susijęs su miegu. Net mūsų patarlės ir liaudies išmintis primena, kad miegoti reikia. Ką daryti, kad nepakiltume ne ta

Jaučiu, net neverta pradėt apie tai, kad pusryčius valgyt – didžiausia laiko gaišatis ir nesąmonė. Iš kitos pusės – be jų rizikuojam išsiugdyti nesveikus mitybos įpročius, susigadinti nuotaiką ir likti be energijos visai dienai. Dalijuosi trimis lengvomis idėjomis, kad pusryčiai praeitų be streso, bet sveikai ir maistingai.
Paprasta nepaprasta avižų košė
Žinau,

Nesu tikra, kaip čia išėjo, bet šie metai man – visiškai apie keliones. Jau nupasakojau apie savo turą po Gruziją, neseniai ilsėjausi Kretoje ir iki tol, kol apsisuks 365 dienos, jau turiu suplanuotas dar keturias keliones. Lagaminas savaitės ar dar didesnėms išvykoms yra tikrų tikriausia būtinybė, juk kaip kitaip susitalpinsi

Nors esu absoliutus miesto vaikas, bet Vilnių labiausiai myliu dėl to, kad jame tiek daug gamtos. Greta nesuskaičiuojamų renginių, teatrų, galerijų, kavinių, barų ir nuostabaus senamiesčio, turiu galimybę sėsti į automobilį ir vos per dešimt minučių nukeliauti į, rodos, niekad nesibaigiančius pušynus. O tada jau miškas tave prarija iki tol,

Jaučiu, kartais mano nezgrabnumas visuose naminiuose dalykuose, nusipelno atskirų plojimų. Aš nežinau, kuo skiriasi gera lėkštė nuo blogos, ar šita staltiesė gera, ar tik graži, o jei reikėtų išsirinkti kokį ploviklį ne pagal reklamą, matyt, išeičiau iš proto. Panašiai yra ir su patalynės užvalkalais.
Kaip pasiklosi, taip išmiegosi
Nors puikiai žinau ir

Rugsėjis, nesvarbu, kiek metų praėjo nuo mokyklos baigimo, man vis dar kelia šiokį tokį jauduliuką. Visų pirma – todėl, kad pagaliau ir vėl visi dirba, nebeatsimuši į baisingus out-off-ofice laiškus ir, paprastai tariant, viskas grįžta į savo vėžes. Visų antra – dėl baisingo eismo, kuris susinormalizuos, matyt, tik po pusmečio.

Taip, taip, žinau, iš tiesų nebuvo jokio no makeup challenge. Visų pirma todėl, kad griežtai atsisakau tokį paprastą dalyką kaip makiažo nebuvimas laikyti iššūkiu. Manau, seniai praėjo laikai, kai moteriai ir šiukšlių išnešti nebuvo galima nepadengus veido geru tinku sluoksniu. Vis dėlto, dvi savaitės su Eucerin Dermopure buvo ir tam