Žiūrėk tu man. Atrodo, dar vakar snigo, o ir vasara tuos spės prabėgti. Ne tik vasara, bet ir pusė metų po mano skrandžio mažinimo operacijos. Nežinau, kaip tau, bet mano laikas, rodos, lekia strimgalviais. Nespėju apsisukti, kai krenta didžiuliai meteorai, o kartais paprasčiausi arbūzai, bet tuomet jau būtinai ant galvos.

Viena mano geriausių draugių gyvenime yra keleriais metais vyresnė pusseserė. Daugybę metų džiaugėmės, kad nesam susipykusios iki tol, kol ji man pradėjo retsykiais vožtelt tokius kai-būsi-mano-metų-suprasi komentarus.

Pykau iki dangaus, jaučiausi absoliučiai nevertinama kaip asmenybė ir, kad mano patirtis – ne pačioj geriausioj vietoj.

Kai suaugusieji taip sakydavo paauglystėj, dar susitaikydavau, bet

Jei žinai tą jausmą, kai norisi kažko šilto, sotaus, lengvo ir skanaus, bet neturi kantrybės stovėti prie viryklės? O gal planuoja užplūsti svečiai? O gal tiesiog užsimanei kažko naujo? Man irgi taip buvo (visaip), kai prisiminiau tiesiog tooobulą receptą – paprikos įdarytos lęšiais tiks tiek žiemai, tiek vasarai, tiek pusryčiams,

Kaip prisiminiau, kad Bioderma verta viso atskiro teksto?
Ne kartą esu girdėjusi, kad žmonės labiau linkę kritikuoti nei girti. Svarsčiau, kodėl taip atsitinka, įsivedžiau gyvenime taisyklę, kad pastebėjusi ką nors gražaus, būtinai tai pasakysiu garsiai, bet vis tiek pasitaiko, kad netobulumai pasistebi greičiau.

Kai pagalvoji – natūralu. Dažnai esam tiek pripratę prie