Vaikščiojimas – nebe priešas. Kaip atsikelti nuo sofkytės ir bent truputį pajudėti?

Vaikščiojimas: draugas ar priešas?

Vaikščiojimas niekada nebuvo mano stiprioji pusė – juokaudavau, kad ne tam nusipirkau automobilį, kad dar kažkur eičiau, o realiai jaučiausi nejaukiai, nes gana greitai padusdavau ir jau tikrai nejausdavau jokio malonumo.

Todėl prieš darydamasi skrandžio mažinimo operaciją labiausiai laukiau ne svarstyklių pokyčių, o to lengvumo jausmo, kurį, tikėjau, turi kiekvienas nuo antsvorio nesikankinantis žmogus. Pasižadėjau, kad tuomet kur tik galėsiu – eisiu, lipsiu, gal net ir bėgsiu.

Žingsnis nr. 1: Motyvacija

Žinoma, galvos niekas neišoperavo, todėl Ponas Tinginys vis dar liko ir kalbina mane mieliau įsijungti filmą, keliauti automobiliu ar tiesiog pagulėti, nes, žinai, po sunkios darbo dienos nusipelniau. Supratau, kad visai nesvarbu, koks tavo svoris, naujiems įpročiams susikurti vis dėlto reikia MOTYVACIJOS.

Esu visiškas gyvūniukų žmogus. Vaikystėj auginau tobulą šunį, prieš beveik porą metų mano namus okupavo karalienė katė ir dabar svajoju apie draugą jai – vėlgi, šuniuką. Taip, taip, žinau, ji tuo draugu gal džiaugsis kiek mažiau, nei aš.

Ką reikia daryti su šuniuku? Vedžioti. Bet kokiu oru, ilgai, gamtoj ir eiti, bėgti, lėkti, žaisti, nes, ypač vaikystėje, tas mažas nenuorama tikrai neturės jokio Pono Tinginio. Taigi, pasitarę su draugu nusprendėm. Norėdami sau įrodyti, kad šuniukas turės pilnavertį gyvenimą, o mes neužsidėsim sau neįveikiamos užduoties, turim įprasti vaikščioti.

Žingsnis nr.2: Pro duris

Dabar jau kelintą savaitę kiekvieną vakarą, nesvarbu, kaip baisiai nuvargę esam, aunamės kokius sportbatukus, susigalvojam maršrutą ir keliaujam tyrinėti apylinkių. Lipam į kalveles, ieškom takelių pro dilgėlynus, tyrinėjam naktinį Vilniaus senamiestį ar tiesiog einam, kur akys veda.

Ir, žinai, pasirodo, vaikščiojimas nuostabu. Nors kol kas mano žingsniamatis rodo, kad nukeliaujam tik kokius 5000-7000 žingsnių, bet su kiekviena diena jų daugėja, maršrutai – sudėtingėja ir tikiu, kad greitai pratrepsėti 10000 bus taip pat lengva, kaip pasidaryti vakarienę.

Žingsnis nr.3: Po truputį

O tuomet viskas labai paprasta. Išlipti iš autobuso viena stotele anksčiau, rinktis laiptinę, ne liftą, eiti į tą tolimesnę parduotuvę, kalbant telefonu ne išsidrėbti ant sofos, o vaikščioti ratukais kambary, pasilikti truputį daugiau laiko ir į kirpyklą nueiti pėsčiomis (beje, kai mėginau tai padaryti susivokiau, kad tas pačias 20 min., kurias praleidau eidama kojytėmis, būčiau praleidus ir važiuodama bei ieškodama, kur palikti automobilį). Žodžiu, į paprastus ir įprastus kasdienius dalykus įtraukti nors truputėlį judėjimo.

Ir net jei daugiau nieko nedarysi, tai jau bus žingsnis į priekį. Juk kiekvienas nueitas žingsniukas yra vienu daugiau, nei tas, kurio būtume nenuėję.

Rezultatai

Ar tai reiškia, kad labai greitai sulieknėsi, numesi pilvą, užsiauginsi turbo-subiniuką, o kojas jau galėsi kelt ir ant podiumo? Smarkiai abejoju. Tai yra tik pirmasis žingsnis tokiems kaip aš – kurie nenori, bijo ar tiesiog nėra pratę judėti. Patikėk, kai dabar kalbėdama telefonu ir dar su sunkia kuprinę ar parduotuvės maišu užlipu į penktą aukštą… Na, tai yra daug stipriau, nei koks išsivystęs raumenukas 🙂 Nes aš GALIU judėti. Ir kuo toliau, tuo galėsiu daugiau.

Beje, kairėj esanti nuotrauka man – fantastiškai svarbi. Čia aš užsikorusi į apžvalgos bokštą. Atrodytų nieko, bet bijodama, kad vidury reikės persiinstaliuot nebeveikiančius plaučius, atsiplėšiau nuo draugų ir pradėjau lipti gerokai anksčiau nei jie.

Lipau lipau ir… užlipau. Beveik neuždusus. Tiesa, su baaaaisiai nuo aukščio baimės svaigstančia galva, bijodama pažiūrėti žemyn pro grotuotas grindis, bet išdidi esfak. O dar ir lijo. Žodžiu, turėjau tris rimtus pasiteisinimus, kurie mane būtų sustabdę anksčiau ir…. nieko. O vėliau dar ir į piliakalnį įlipau. Daugybe mažyčių laiptelių. Ir ką? Nieko. Tas ir maloniausia.

Stengsiuos į savo Instagram kelti įdomiausius maršrutų vaizdelius. Jei dar manęs neseki – susidraugaukim ir dalinkis savo mažais laimėjimais 🙂

Aistė.