Būna dienų lyg tyčia, – dažnai girdžiu sakant ir galvoju, kad žinai, būna ir pusmečių kaip tyčia. Kai, rodos, vyksta geri dalykai, bet jų tieeeeek daug ir taip greitai, kad galiausiai pagauni save gulintį lovoj ir nesugebantį pakelt nė rankelės.

Mano pastarasis pusmetis – lyg uraganas. Nuo operacijos iki kraustynių, nuo buto pirkimo (taigi, dar vienų kraustynių) ir darbo keitimo, nuo sproginėjančių padangų iki streso dėl mažėjančio skaičiaus rūbų, kurie man dar bent padoriai atrodytų.

Gali pamatyt – beveik viskas, kas atsitinka yra taip gerai, kad beveik kosmosas ir fantastikos sritis, bet, manau, supranti, kad kartais gali taip pervargti, kad gimtadienio proga jau tyliai prašai tiesiog ramaus gyvenimo.

Vakar prie visų strimgalviais bėgančių pasikeitimų dar prisidėjo ir pms’as, todėl sugebėjau kokius tris sykius parėkti, du paverkti, o galiausiai dar ir riebiai susipykti su mama: Ko tu tokia surūgus, privalai išmokt džiaugtis – pažiūrėk, kiek puikių dalykų vyksta.

Kalbu apie tokius atvejus, kai pradedi sunkiai prisiminti, su kuo bendravai, ką kalbėjai, viską darai robotiniu automatu ir galiausiai net itin geri dalykai nebeneša džiaugsmo. Nesąmoningai randi prie ko prisikabinti ir sėdi įsitempęs kaip styga. Vyras į darbą atnešė gėlių. Negražios, šitų nemėgstu. Pasirašinėju dokumentus, kurie nurodo, kad butas jau priklausys man. Mane notarė pertraukė. Einu į renginį, kur, greičiausiai, norėtų patekti ir daug svarbesnių už mane žmonių. Nuobodu ir snobiška.

Ir taip staiga viskas, kas gražu ir gera pasidaro neteisinga ir netobula. Tuomet užsisuki tame ratelyje, kur, atrodo, jau kaip ir nieko gero nebevyksta. Anksčiau atrodę gyvenimą keičiantys dalykai pasidaro tokie meh, o maži nesklandumai –  nu realiai pasaulio pabaiga.

Link ko vedu? Pasibėdavot man užteko ir pačiai su savim, tikiu, kad susitvarkysiu ir su tokiais man ne(pa)tinkančiais nuotaikų nusisvyravimais. Noriu pakalbėt apie tai, kad taip jau gyvenime nutiko, kad turiu nemažai patirties su psichologais, psichiatrais ir savęs gelbėjimu iš įvairiausių bėdų.

Dabar jau tikiu, kad pakankamai gerai save pažįstu, kad galėčiau atpažinti savo būsenas, ieškoti priežasčių, o tuomet – ir sprendimo būdų. Vis dėlto, jei kažkada nebūčiau nusprendusi, kad viskas, pačiai nebepavyksta, geriausiu atveju iki dabar kankinčiausi nepraeinančiame keisčiausių jausmų katile.

Nesvarbu, ar dabar vasara ir visi turi šypsotis, ar ką tik pagimdei vaikiuką ir blogai jaustis kažkoks nefasonas, nes visi aplinkiniai skraido lyg ant sparnų, o gal iš tiesų viskas krenta iš rankų. Padėti sau yra būtinas reikalas kiekvienam ir labiausiai skatinu nebijoti kreiptis pagalbos.

Net jei jauti, kad gėda, bijai ar pas tuos eina tik psichai, o aš va dar tikrai pats susitvarkysiu, tai yra normalu. Kiekvienas jausmas normalus. Bet svarbu suprasti, kad padėti sau kai sunku, yra svarbiausia gyvenimo misija, kuria geriausia rūpintis dar anksčiau, nei pradeda reikėti pagalbos.

Be galo svarbu ir tai, kad nėra tokio dalyko, kaip aiškios ribos, kuomet, kur ir kaip turi jaustis. Net jei viskas einasi kaip per sviestą, o tu jautiesi blogai, reiškia, kažkas yra ne taip. Ir taip, turi teisę jaustis blogai, net jei ant popieriaus gyveni tobulą gyvenimą. Net jei, perfrazuojant Ir velnias dėvi Pradą, „yra tūkstančiai merginų, kurios nužudytų dėl tavo gyvenimo“.

Aistė.