Pensininkas, storas, akiniuotis, ryžas, invalidas, kūdas…. Tęsti galima iki absoliučios begalybės. Šitie žodžiai turi vieną bendrą vardiklį – mes juos sugadinom.

Pensininkas yra tik žmogus, gaunantis pensiją. Storas buvo tiesiog storo apibūdinimas. Akinuočiai – akiniais nosis padabinę žmonės. Ryži – raudonomis garbanomis besididžiuojantys išskirtiniai gražuoliai. Invalidai – vieną ar kitą negalią turintys žmonės. Kūdi – nedidelių apimčių…

Tuomet netikėtai atėjo pykčio ir pavydo pabaisa, kuri kiekvieną šių žodžių pavertė įžeidimu. Ir tai padarė ne žodžio kūrėjai, o mes, kurie juos naudojo norėdami įžeisti, įskaudinti ir bakstelėti druskuotu pirštu į kraujuojantį kompleksą.

Dėl kitų žodžių kovoti negaliu, sakoma, kad tik savas gali taip vadinti savą, todėl kovoju ir kovosiu dėl žodžio STORAS. Aš stora, gali būt, kad ir tu storas, 2 ekstra kilogramus turinti mergaitė – ne stora, bet dažnai tie, kuriuos taip vadina kiti, tokie ir yra. Na ir kas? Storas yra būdvardis, reiškiantis, kad kažkas turi didelius matmenis tarp pločio paviršių.

Kiek tame tiesos? Tūkstantis! Pasižiūriu į veidrodį ir matau storą merginą. Gražią, mielą, blablabla, bet storą. Ir tame negirdžiu nieko įžeidžiančio, tik apibūdinimą, kuris, kartoju, yra VISIŠKA TIESA.

Netikiu, kad dabar galim reabilituoti žodžius ir paversti pensininką miela močiute, kuri mėgaujasi gyvenimu. Deja, matyt ir toliau troleibusai bus prisigrūdę pensininkų, o į šokius kam per 60 eis aktyvūs senjorai. Bet turiu prašymą – nebegadinkime daugiau žodžių. Norėdami įžeisti (geriau nenorėkim, bet jei jau reikia), naudokime akis, toną ir gausybę kitų priemonių, o galiausiai pasakykime žmogui, kad jis erzina, mums nepatinka ir yra nemalonus šūdaveidis, bet palikim normalius žodžius ramybėje.

Aistė.