Apie tai, kaip baisu rasti drabužius nestandartinės figūros žmonėms galima rašyti knygas. Šiaip, turiu įtarimą, kad kur nors tokia jau yra parašyta. Argumentų atgal – tūkstantis: tai siūkis; tai suplonėk; tai skrisk į Londę; tai užsisakinėk internetu; tai vaikščiok su chalatu… 

Vis dėlto, aš, kaip ir, matyt, kiekviena moteris, noriu jaustis patogiai.

Žinai, pastarieji metai yra tikrų tikriausi storulių metai. Šaipytis iš kūno linijų pasidarė negražu, nemažai parduotuvių jau kreipia dėmesį į didesnio dydžio drabužių linijas, plus size modeliai puošia mados grandų kolekcijas ir mega-žurnalų viršelius. Eisiu prieš sistemą, bet sakau atvirai – dauguma storulių nėra gražūs. Nėra ir tiek. Kodėl? Žiūrėk:

Jie nuolat slepiasi. Kaip

Žinai, dažnai žmonės kalba, kad negrįžtamai kažką savyje pakeitus, gali pradėti gailėtis ir galiausiai pokytis vis tiek atsibos. Dėl to dažnas mielai eksperimentuoja su makiažu ar drabužiais, bet didesnius dalykus palieka tiems… keistuoliams 🙂

Dažnai tas pastabas girdėjau apie tatuiruotes. „O ką darysi, kai pasens? O jeigu atsibos? Tai kada naikinsiesi?“

Jau praėjo daugiau nei mėnuo nuo to laiko, kai buvau tiesiog priversta valgyti mažai. Kas atsitiko? Nebenoriu valgyti neskaniai. Jei anksčiau galėjau tiesiog užsikišti skrandį, dabar žinau, kad vos pora kąsnių – ir baigta, todėl noriu juos išnaudoti kaip įmanoma skaniau. Taigi, garnyras pasidarė beveik dvigubai svarbesnis nei anksčiau!
Kodėl garnyras

Sulaukiau pastabos, kad visai nebesidalinu tuo, kaip jaučiuosi po operacijos. Kalta tikrai, tiesiog viskas jau pasidarė taip natūralu, kad net pamirštu, jog ne visiems viskas aišku 🙂
Tiems, kas nežino: kovo 14 d. prof. Antanas Mickevičius man atliko skrandžio mažinimo (vadinamąją „rankovės“) operaciją ir štai, jau mėnesį gyvenu kiek kitaip, nei

Neseniai rašiau apie savo kreizi savijautą pavasarėjant ir gražėjant. Vis dėlto, eilinį kartą nusižiūrinėdama vienoje iš vitrinų suvokiau tokį keistą dalyką. Tą storumą suvokiam taip baisiai skirtingai, kad AČIŪ DIEVUI, kad operaciją dariausi ne norėdama tapti kūda ir gražia (prof. Antanas Mickevičius ir perspėjo, kad balerina dar nei vienos nepadarė),

Vienas nuostabiausių jausmų pasaulyje yra meilė. Neabejotinai. Vis dėlto meilė sau turi kažkokį stebuklingą prieskonį – ji visuomet be išimčių pakylėja lyg ant sparnų, piešia šypseną ir leidžia su visu pasauliu dalintis tuo oi–oi–oi–kaip–gera jausmu.

Nors meilę sau išsiugdžiau jau anksčiau, bet dabar krentantis svoris ir atėjęs pavasaris suka mano galvą keletą sykių

Niekam ne paslaptis, o jei paslaptis, tai prašau – atskleidžiu, kad esu baisinga saldumynų mėgėja. Dažnai mieliau pasirinkdavau vakare suvalgyti kokių ledų, negu salotų. Ir pasidaryt lengviau, o ir… na, ledai. Ir visada visada visada labiausiai pavydėdavau žmonėms, kurie galėdavo pasakyt nu–aš–tai–nemėgstu. Cmon. Kaip??? Mielai ir aš nemėgčiau ir nenorėčiau, bet

Žinai, kaip įprastai visi laukiam savaitgalių? O ypač šio, kai geras oras išsprogino visas įmanomas seksualumo bombas 🙂 Man, tiesa, jis buvo lyg naujai atverstas lapas ir gražiausius miškus: penktadienį prof. Antanas Mickevičius pranešė puikią naujieną – gana man misti vaikiškom tyrelėm, laikas pereiti prie labai labai gerai sukramtyto žmonių