Skamba kaip viena tų didelių nesąmonių, ar ne? Kur be pastangų gali numesti be kokį svorį? Ar kaip tos netikros tabletytės bei milteliai,
Pasidalinusi sprendimu susimažinti skrandį sulaukiau tieeeek laiškų su klausimais ir patarimais, jog dabar esu tikra: kalbėti apie tai – būtina! Iš daugumos supratau, kad informacijos apie skrandžio operacijas lietuvių kalba yra taip mažai, kad be kažkur atminty lyg pasilikusio gando apie Katunskytę, daugiau – tuščia. Taigi, šiandien pakalbėsiu apie tai, kada tokios operacijos įprastai daromos ir kokių tipų jos būna.
Su prof. Antanu Mickevičiumi
Nemeluosiu, kai pirmą sykį važiavau pas prof. Antaną Mickevičių konsultacijai, net virpėjau – ši sritis man buvo tamsiausias miškas, žinojau tik tiek, kad kažkaip tą skrandį sumažina, o paskui staiga pasidarai pakankamai lieknas, kad galėtum pradėt kurtis naujus įpročius ir gyvenimą. Dabar jaučiuos žinanti kiek daugiau, bet vis dar matau, kad nusprendusiems pakeisti savo gyvenimą gali būti sunku. Susidūriau ir su tokiomis nuomonėmis, kad skrandžio operacijos daromos tik tiems, kuriems jau reikia pagalbos norint apsiversti ant kito šono. Tai, žinoma, netiesa, ir gyvenimo kokybę pagerinti gali ne tik keliašimtakilogramiai. Taigi, nuo pradžių.
Kam ir kada daromos skrandžio mažinimo operacijos?
Nors gyvenam laikais, kai keletą sykių atsigulęs ant operacinio stalo gali savęs ir nebepažinti, šios operacijos – ne užgaidos reikalas. Tradiciškai operacijos skiriamos pacientams, kurių KMI (kūno masės indeksas) – 40 ir daugiau, arba jei skaičiuoklė pakyla aukščiau 35, bet šalia jau egzistuoja II tipo cukrinis diabetas, hipertenzija, miego apnėja, artrozė ar nustatytos kiaušidžių problemos, susijusios su nutukimu. Paprastai tariant – ne tuomet, kada nori, o tuomet, kada reikia. Tai – gydymas. Tiesa, prof. Antanas Mickevičius teigia, kad net ir šiais atvejais pirmiausia taikomas piramidės principas. Tai reiškia, kad pradedam nuo paprasčiausių ir mažiausiai rizikingų kelių: dietų, mitybos planų, didinamo fizinio krūvio, žolelių arbatų, šokių mėnesienoj ir bet ko, ką tik pasaulis sugeba sugalvoti. Tik tuomet, jei viskas išmėginta ir tikrai neveikia, galima pradėti svarstyti apie operaciją. Dar vienas rodiklis – jei KMI jau pasiekė, pavyzdžiui, 50, greičiausiai žmogui bus sudėtinga staiga pradėti bėgioti, o jei šalia dar yra cukrinis diabetas, dietų galimybės taip pat labai apribojamos. Žodžiu, ką galutinai įtvirtinau per konsultaciją: jei tiki, kad išmėginai visas tau prieinamas galimybes (žinoma, ne badavimus ar kitus prie mitybos sutrikimų vedančius kraštutinumus) ir svoris vis tiek kankina, tuomet operacija gali būti geru spyriu į sėdimąją, bet kiekvienam žmogui viskas vyksta taip individualiai, kaip psichologo kabinete.
Beje, apie psichologo kabinetą aš čia neatsitiktinai. Profesorius minėjo, kad vieni svarbiausių dalykų jo kabinete – psichologiniai. Jei apendicito operacijos kiekvienam yra daugmaž vienodos ir panašiai būtinos, tai kalbant apie skrandžio mažinimą viskas apsiverčia 180 laipsnių. Kai manęs paklausė, ar aš atvažiavau jau apsisprendusi, atsakiau, kad odontologui pasakius rauti dantį – jį raunu. Pasitikiu medikais ir nemanau, kad turiu kompetencijos pasakoti, kas mano akimis – teisingiausia. Gydytojo komentaras buvo toks: „Bet jei jau einat pas odontologą, dantį, matyt skauda. Kaip aš galiu nuspręsti, ar skauda pakankamai smarkiai?“ Va čia jei nebūčiau sėdėjus, matyt, būčiau kiek susvirduliavus. Retai pasitaiko, kad paciento sprendimas pasidaro beveik vienodai svarbus, kaip profesionalo.
Ta draugė, kuri valgo bet ką ir.. mes jai pavydim 🙂
Negana to, dar vienas itin svarbus psichologinis faktorius – motyvacija. Tai nėra plastinė operacija, daroma lydekai paliepus, man panorėjus. Prof. Antanas Mickevičius net keletą sykių pakartojo, kad chirurgo darbo čia – tik dalis. Jei praėjus porai savaičių po operacijos jau linksminsies alaus bare, gersi ledų kokteilius ir plaktą grietinėlę, o kas kartą pas močiutę prie stalo vis mėginsi savo galimybes vėl suvalgyti aštuonis cepus, greičiausiai užsibaigsi ten, kur ir pradėjai. Beje, kam aktuali estetika, tai turėtumėt žinot, kad oda norimas pozicijas geriausiai užima jei riebalai yra pakeičiami raumenimis, o ne tiesiog pabėga. Klausiat, tai kuo šitas būdas lengvesnis, nei tiesiog dieta ir sportas? Matyt, dar ir sunkesnis, bet kiekvieno žmogaus organizmas kalorijas degina labai skirtingai. Pas vienus užkurtas pragaro vertas katiliukas, kuris, rodos, net spirgučių padažą verčia stangria oda ir raumenimis, o kitiems, deja, tenka tvarkytis su storėjimu ir nuo špinatų (žinoma, ne nuo špinatų, bet suprantat mane 🙂 ). Dėl to ši operacija ir nėra plastinė. Tai – gydymo būdas, kuomet organizmas kaip užsispyrusi maža mergaitė atsisako bendradarbiauti. Tiesa, nereikia pamiršti ir to, kad net atėjus tai dienai, kai nesinori valgyti, bet norisi ėsti, ir pasidavus šiai pagundai… persivalgyti nepavyks 🙂 Kitaip tariant – bus lengviau išsiugdyti teisingus ir gerus įpročius, o organizmas irgi padės visais įmanomais būdais.
Dėl to šios operacijos, mano akimis, ir turėtų būti nustotos laikyti tinginių ir banginių reikalu. Jos yra lyg liftas iki dešimto aukšto šimtaukščiame dangoraižyje – žemas startas tiems, kuriems nepadėjo visi kiti startai. Ne užgaida, ne plastinė operacija, bet geras pastūmėjimas ir pradžia tam ilgam vis dar laukiančiam keliui. Todėl jei nemanai, kad po operacijos atsikelsi ir būsi kūdas, esi pasiruošęs dirbti ir manai, kad išbandei tiek dalykų, kad dar viena knyga apie stebuklingą dietą priverstų lengvai vimtelėti, laaaabai rekomenduoju nueiti į konsultaciją. Jei ir nenuspręsi darytis operacijos, motyvacijos ir nukreipimo tinkama linkme tikrai atsiras.
Kokios tos operacijos būna?
Nors visą tekstą kalbėjau apie skrandžio mažinimo operacijas (kol nerandu geresnio apibendrinimo, greičiausiai taip ir tęsiu), bet toli gražu ne kiekviena operacija yra apie tai. Aš buvau vienas tų žmonių, kurie manė, kad yra galimybė užsidėti žiedą… Na, gal dar kažką girdėjau apie kažkokius mistinius skrandį užpildančius rutuliukus. Vis dėlto, o stebukle, pagrindiniai šiuo metu veikiantys tokių operacijų tipai yra keturi. Kaip sakė prof. Antanas Mickevičius, jei būtų vienas geriausias variantas, visi jo ir griebtųsi. Kadangi taip nėra, pakalbėkim apie pliusus, minusus ir galimybes 🙂
Skrandžio žiedo operacija
operacija. Šis variantas priklauso restrikcinių operacijų grupei. Jos pasižymi tuo, kad, kaip matyt jau supratai iš pavadinimo, kažkaip uždraudžia tau valgyti. Šiuo atveju, nedidelė skrandžio dalis viršuje yra perjuosiama žiedu. Jis sudaro vamzdelį, panašų į smėlio laikrodžio. Maistui užpildžius mažąją skrandžio dalį viršuje, smegenims yra siunčiamas siganalas, kad jau pavalgei. Nuo to pradedi lieknėti, o kartu lieknėja ir tavo skrandžio sienelės. Joms siaurėjant, praplatėja tas vamzdelis, todėl galiausiai į skrandį maistas vėl patenka gana greitai. Tuomet ateina laikas pasirodyti po tavo oda liekančiai kapsulei, sujungtai su žiedu. Į ją prileidžiama skysčio, kuris pastorina žiedą, taigi, vėl susiaurina praėjimą. Po keletos tokių paveržimų tavo svoris susireguliuoja. Pliusai? Operacija saugi, veiksminga – prarandama apie 50% viršsvorio (ne svorio!), ilgi metai praktikos leidžia neabejoti ja. Minusai: esam įpratę gyventi patogiai, o po šios operacijos viską, ką dedi į burną tiesiog privalu tobulai sukramtyti. Nesukramtysi, sugrįš atgal. O užgerti negalima, nes tada viskas prabėgs į didžiąją skrandžio dalį ir rezultato gali ir nesulaukti. Beje, galima taip ištampyti stemplę, kad nevalingi atpylinėjimai gali pasidaryti net kasdienybe. Kitas minusas – retai, bet ilgainiui nuo veržimo ir judėjimo žiedas kartais gali pragulėti skrandžio sienelę. Taip pat, jei esi didelis saldumynų mėgėjas, greičiausiai sumąstysi galiausiai gerti karštą šokoladą, valgyti plaktą grietinėlę ar kokius kremus. Nuo durnumo jokia skrandžio mažinimo operacija neapsaugos, taigi, reikia įvertinti ir šį faktorių 🙂
Skrandžio plikacijos operacija
operacija. Principas gana įdomus. Pamėgink padaryti iš savo delnų apskritimą ir tuomet sulenkti pirštus į vidų (gausis tokia keista širdelė). Panašiu principu daroma ir ši operacija – padaroma raukšlė, kuri pati ir užpildo skrandį, taigi jis pasidaro mažesnis, prisiryti pasidaro misija neįmanoma, svoris krenta, visi laimingi. Pliusai: kadangi ji nereikalauja papildomos medicininės įrangos – žiedo, ji yra pigesnė, ją gali finansuoti ir ligonių kasos. Taip pat, kadangi nėra svetimkūnio, atpuola dalies komplikacijų rizika, praėjimas iš stemplės į skrandį nėra užveržtas, todėl neturėtų pasitaikyti nevaldomų apsivėmimų. Numetamas viršsvoris – apie 50%. Minusai: skrandis išlieka ilgas, todėl yra erdvės, kur jį galima stengtis pratampyti, bet čia apgauti savęs nepavyks, visokios grietinėlės ir maisto nugėrinėjimai taip pat sėkmingai užpildys skrandį, o stiklinė vandens prieš maistą gali sumažinti apetitą. Taip pat, kadangi operacija dar jauna, nėra galimybės pasakyti, kas būna po dešimties, penkiolikos metų. Tiesa, prof. Antanas Mickevičius minėjo, kad kol kas tendencijos – net labai optimistiškai nuteikiančios.
Skrandžio rankovės operacija
ankstesnę ji panaši tuo, kad finalas – irgi vamzdelis, bet principas kitas. Tavo skrandžio dalį nupjauna ir iš pupelės jis virsta vamzdeliu. Tuomet prasideda labai įdomūs dalykai, juk mūsų organizmai yra nerealiai įdomūs ir tobuli. Kadangi čia pašalinama dalis organo, organizmas į tai reaguoja ir šiek tiek pertvarko kasos, alkio hormonus, vyksta ir kiti procesai, kurių aš jau tikrai nesuprantu, tik žinau, kad net diabetas po šios operacijos gali regresuoti. Pliusai: jei per pirmąsias kelias dienas viskas būna gerai, vėliau didžiųjų komplikacijų nebepasitaiko, taip pat mano jau aprašytas net hormoninis persitvarkymas. Numetama apie 60-70% viršsvorio. Minusai: šis variantas kiek drastiškesnis, daugėja rizikos.
Skrandžio apylankos operacija
porcijas, bet nei riebalėlio nesimato. Kaip aiškino prof. Antanas Mickevičius, tame yra tiesos. Skiriasi žmonių medžiagų apykaita, taip pat ir žarnyno ilgis. Pasirodo, kuo ilgesnis žarnynas, tuo daugiau laiko pasisavinti visoms įmanomoms kalorijoms, todėl organizmas pašalina jau tik visiškus maisto likučius. Skrandžio apylankos operacijos metu skrandis padalinamas į dvi dalis – viršutinę mažąją ir apatinę didžiąją. Viršutinė mažoji dalis sujungiama tiesiai su plonąja žarna, šiuo keliu ir slenka tai, ką nurysi, o apatinę didžiąją skrandžio dalį bei dvylikapirštę žarną maistas aplenkia. Dar žemiau padaroma nauja jungtis tarp plonųjų žarnų kilpų, ten slenkantis maistas susitinka su visomis skrandžio sultimis ir kitais fermentais, todėl virškinimas didžiąja dalimi vyksta jau žarnyne. Kitaip tariant – trumpesnis kelias nuo burnos iki uodegos 🙂 Chirurgo Antano Mickevičiaus teigimu, pacientai pasakoja, kad po metų ar kelių galiausiai vėl suvalgo beveik tiek pat, kiek anksčiau, bet svoris nebeauga. Taip pat ši operacija yra priskiriama prie cukrinio diabeto gydymo būdų. Valgyti galima viską, išskyrus saldumynus ant tuščio skrandžio. Jei nusižengsi, išpils šaltas prakaitas, supykins, pasidarys silpna. Pagulėjus praeina, bet kitą sykį pamąstysi prieš imdamas keksiuką, o ne pomidorą 🙂 taigi, pliusai: laaabai efektyvu – numetama apie 80% viršsvorio, mažai apribojimų maistui. Minusai: tikrai invazyvi ir keičianti nemažai dalykų pačiame organizme. Beje, metus ar pusantrų po šios operacijos reikėtų neplanuoti nėštumo.
Kol kas – tiek. Jei kils klausimų, drąsiai rašyk, ieškosim ir sužinosim 🙂
Skamba kaip viena tų didelių nesąmonių, ar ne? Kur be pastangų gali numesti be kokį svorį? Ar kaip tos netikros tabletytės bei milteliai,
-40 kg nuo bet kurio kūno būtų baisiai daug. Baiiiisiai. Taip pat daug, kaip būtų +40 kg. Ar šiaip 40% kūno svorio į