Kūdos irgi bijo arba Raudona ne visada reiškia STOP

Labai džiaugiuosi, kad blogas plečiasi ir jame rašau nebe viena! Kviečiu skaityti supermenės Ievos motyvacinį laišką (apie mano

demotyvacinį laišką, kurį gali rasti paspaudęs čia) apie baimes, kurios, pasirodo, aplanko visas!

Aistė

 

Gal kam yra tekę […] iki devinto prakaito plūktis darant mankštą miesto parke aplink vaikštant tobulų formų jaunuoliams? Pasidalinkit patirtim, čia man reikia pagalbos” – taip Aistė baigia vieną atviriausių savo įrašų. Ooo, mergyt! Gal pameni, kaip atrodžiau po pasilakstymo Kopenhagos priemiesty? Neaišku, nuo ko labiau permirkusi – nuo prakaito ar nuo liūties, draudžiamojo šviesoforo signalo spalvos, paįvairintos baltom dėmėm ir dar kvailai išsišiepus iki ausų. Tikra gražuolė, ne veltui operatorius vaikėsi su kamera po visą stovyklą.

Labai tikroviškai atrodanti mergaitė. Lyg blynus keptų, o ne atsispaudimus darytų!

Turiu aš tą bėdą – po intensyvesnių treniruočių tampu žaviai bordinės spalvos, kuri prasišviečia ir pro pudros sluoksnį. Nepaisant to, kad bėgdama jaučiuosi grakšti ir laisva it stirna, žmonės dar kartą atsisuka anaiptol ne iš susižavėjimo. Jie, greičiausiai, galvoja, kad esu ant infarkto/insulto/nervinės isterijos priepuolio ribos ir bando prisiminti gaivinimo protokolą ar greitųjų tarnybų numerį. Spėkit, koks pirmas sakinys man būna po tokios treniruotės sutikus pažįstamą žmogų? Ne, ne „per kiek nubėgai?“ ar „kiek raundų padarei?“. Tai dažniausiai skamba daugmaž vienodai: „Jėzau, Ieva, kokia tu raudona…“ Ane? Negali būti. Ką tik nubėgau 16 km, gal truputį sukaitau…

Truputį realiau atrodanti mergaitė per treniruotę

Žinoma, kad jaučiau dėl to kompleksus. Mokykloj vengdavau kūno kultūros, nekenčiau bėgimo. Vėliau, po intensyvesnės krosfito treniruotės valandą kuisdavausi rūbinėj, kad neišgąsdinčiau praeivių. Sporto salėj nusukdavau žvilgsnį, puikiai suprasdama, kad tas „tobulų formų jaunuolis“ šypsosi žiūrėdamas į mane tikrai ne iš romantinių paskatų (ne tai, kad man čia labai rūpėtų, na bet vis tiek…) Bet ką man dabar daryti? Vengti bet kokios veiklos, kuri verstų truputį labiau paprakaituoti ir sušilti? Tokiu atveju lieka pasivaikščiojimas ir joga… Prieš šiuos dalykus aš taip pat nieko neturiu, tačiau pilnavertės treniruotės jie nepakeis ir to pasitenkinimo savimi bei neapsakomo lengvumo jausmo nesuteiks.

Ir žinote, kas nutiko? Ogi aplankė išganingas nušvitimas: niekam o niekam nerūpi kaip tu atrodai. Kad ir kaip tai žeistų jautrią tavo savimeilę, tavo išvaizda įdomi tik tau pačiam. Kiti gi per daug užsiėmę galvodami kaip atrodo jie patys, arba, retesniais atvejais, kaip taisyklingai atlikti pratimą ar išspausti dar vieną pakartojimą. Jei nedarysi „mirties traukos“ atstačiusi savo privalumų bickę kočiojančiam vyrukui į veidą, labai gali būti, kad jis tavęs net nepastebės. O per trumpas poilsio minutes tarp pratimų greičiausiai žvalgysis į tas taip smerkiamas salės divas nepriekaištingu makiažu ir seksualia apranga. Iš tiesų turėtume būti dėkingos toms moterims – na kas norėtų gaišt laiką dažymuisi ir šukuosenai prieš treniruotę, kai paskiau vis tiek viskas atsidurs atsitiktinėse veido vietose? Kam smagu vaikščioti po salę apsirengus vien timpas ir sportinę liemenėlę? Aš netgi manau, kad sporto klubai jas ir samdo tam, kad nukreiptų dėmesį nuo mūsų, idant galėtume susitelkti į sportą, o ne savo veido spalvą ar kokią tais ne vietoj susimetusią rinkę.

Taigi, gal verta nustoti jaustis pasaulio centru, į kurį krypsta visų akys, ir imti rūpintis tuo, kaip čia daugiau iš savęs išspaudus, negavus traumos ir pasimėgavus tuo, ką darai. Ir žiūrėk, gal kitą kartą to pasportavusio vyruko šypsena reikš „o brač, ji kelia daugiau nei aš“. Beje, po „štanga“ labai gerai prasivalo mintys, o bėgant gali sugalvoti pusę apsakymo. Dabar pat traukis nuo veidrodžio ir šok į kedus.

Ieva