Šokis ant stulpo: pirmieji bandymai

Ok, gal dar ne šokis, bet tikrai bandymai 🙂 Kol kas dar tik mėginu susipažinti su šituo reikalu ir tikrai negaliu sakyti, kad sekasi puikiai. Bet kuriuo atveju, iki dabar supratau, jog kad ir kokio fizinio pasirengimo esi, vis tiek viskas nepavyks iš pirmo karto. Ant užpakalio šleptėliu ir aš, ir visai baleriniškos mergaitės. Veidas sukaista tiek man, tiek jau keletą mėnesių lankančioms merginoms, žodžiu, nors visos judam savu tempu (maniškis, natūralu, lėtesnis), bet visoms čia sunku ir jokių palengvinimų niekas negauna. Kaip ir rašiau anksčiau – dirbam ne su pasirenkamojo svorio hanteliukais, o su savo kūnu. Nori pakelti lengviau? Sustiprėk arba sumažėk, jokio cheat’o nėra.

Į pirmąją pamoką ėjau kaip į kokį Regitros egzaminą – rankos dreba, kojos nelaiko, baimė iš akiduobių lipa… Na gerai, gal ne taip blogai, bet tikrai nesijaučiau labai tvirtai 🙂 Treniruotės pradžioje mąsčiau, kad gal ir pervertinau aš čia save. Po apšilimo man jau buvo stipriai gana. Tiesa, apsidairius aplink, pamačiau, kad ir kitoms jaučiasi, kad ne manikiūrą darėsi, todėl nusiraminau.

Didžiausia bėda buvo, kad atėjau į grupę, kur merginos lanko jau ne pirmą mėnesį ir iš tiesų neblogai jaučiasi sportuodamos. Jos jau darė visokius dalykus ore, o aš vis mėginau paprasčiausiai išsilaikyti ant stulpo. Labiausiai džiaugiausi, kad atėjom kartu su RAI studiją man rekomendavusia Egle, todėl turėjau ne tik trenerės Ilonos, bet dar ir papildomo dėmesio. Dar vienas puikus dalykas – bendra atmosfera. Merginos tikrai draugiškai žiūrėjo į visus mano bandymus, mielai patardavo ir vis paklausdavo, ar dar ateisiu 🙂 ateisiu ir dar kaip!

Tiesa, nemažai laiko per tą treniruotę praleidau tiesiog spoksodama į stulpą, kaip ožys į naujus vartus. Ir ką čia su tavim daryt?.. Manau, panašus jausmas yra pirmą kartą prisėst prie kokio instrumento. Lyg ir matei, kaip kiti groja ir norėtum pavaryt kokią Elizą, bet nelabai aišku net nuo kurio galo reikėtų pradėt 🙂

Keisčiausia dalis – sekančią dieną beveik nieko neskaudėjo. Susinervinau beprotiškai – tiek dirbau ir nieko! Bet užteko sulaukti kito ryto ir oooo… Net rankų pakelt nesusiraukus negalėjau 🙂 Ką ten pakelt, iš lovos išlipt atrodė turbo sudėtinga užduotis! Vis dėlto, dar kitą dieną vėl ėjau į treniruotę, tik šį kartą su kita grupe. Ir, o stebukle, ten buvo dar pora merginų, kurios pradėjo lankyti panašiu metu kaip aš, todėl galėjom kartu mokytis nuo paprasčiausių dalykėlių ir tai buvo visiškai amazing 🙂 Beje, vėl susidūriau su baime. Šį kartą niekaip negalėjau net pabandyti padaryti vieno triuko. Lyg ir „išsimetu“ koją, lyg ir tuoj pradėsiu, bet stop ir viskas. Nuo žemės pasileisti baisu. Nežinau, ar čia pagrįstas nenoras tėkštis galva į žemę, ar tiesiog neaiški baimė, neleidžianti padoriai išmėginti dalykų, kurie man gal ir nepavyktų, bet tikrai nepadarytų žalos. Žiūrėsim.

Dabar vėl kiek skauda raumenis, bet jau nebe taip baisiai, kaip po pirmosios normalios treniruotės, o motyvacija, jaučiu, kyla beprotiškais tempais. Niekaip nepalyginčiau sporto RAI studijoje su treniruoklių sale (nors jau jaučiu, kad kačialintis reikės ir man) ar kitais variantais – man čia linksma, faina, nors ir nepavyksta, bet po kiekvieno karto išeinu užsimotyvavus ir noriu ateiti dar. Tobuliausia, kad turiu su kuo eiti ir taip lengvai nusimuilinti, net jei norėčiau, matyt nepavyktų 🙂 Beje, jei kas norit ir nedrįstat, drąsiai rašykit, papasakosiu viską, o paskui gal ir kartu nueisim! Visą informaciją galit rasi oficialiam RAI puslapyje ir Facebook.

Beje, susiskambinau su tėčiu, sakau, „Pradėjau šokius lankyt“. „Svarbu ne striptizą…“ :)) Bet net ir jam per kelių minučių pokalbį be problemų įrodžiau, kad čia viskas super, o stulpas viso labo yra stabili štanga. Tik vietoje to, kad mėgintum pakelti ją, trauki save pačią, ateinančią savaitę pamėginsiu paaiškinti močiutei ir, jeigu pavyks, oficialiai skelbsiu, kad pole dance ir striptizo painiojimo laikai – oficialiai baigti 🙂

Čia po tos osom treniruotės – veidai raudoni, bet wow, kaip smagu 🙂

Kol kas tiek, o viso šito moralas būtų toks – kad ir kaip baisiai viskas atrodytų, iš esmės dalykai vyksta tik mūsų galvose. Nori – eik ir bandyk, o ką daryti, jei nepavyks, galvosi tada, kada jau tikrai nepavyks. Cheers!