Laikykitės ten… ant stulpo!

Panikavau panikavau ir prisipanikavau. Išsijuosusi klausinėjau visų, ką čia šokti, kol galiausiai viena mergina atsiliepė ir laaaaabai rekomendavo pamėginti mano prisibijamą, bet norimą pole dance. Eglė jį lanko dar tik nuo rugsėjo, bet skambėjo užsidegusi, lyg tai būtų jos gyvenimo sportas 🙂 Žodžiu, po daugybės baisiausių klausimų, numetus į šoną (gal dar ne visai) visokias baimes, galiausiai nuėjau tai pirmajai pamokai, kur šokis vyksta ant stulpo! Atėjus į RAI studiją ir pakalbėjusi su jos vadove Ilona, pirmiausia supratau kelis dalykus:

  1. Nereikia tikėtis baisiai daug ŠOKIO. Čia yra sportas ir rimtas sportas. Ypač man, kai rankytės dar ne tokios stiprios, o svorio, kurį reikės visaip kaip kilnoti – daugiau nei pakankamai. Esmė, ne šokis, o triukai, kurie, patikėkit manim, yra patys sudėtingiausi ir baisiausi, kokius dabar galiu įsivaizduot.
  2. Tai padės ugdyti moteriškumą, tik gal ne taip, kaip jį supranta dauguma. Man moteriškumas – tai pasitikėjimas savimi, savo kūnu, žinojimas, kad greičiau suspurdėjus nesusvyruosi, o (žinau, kad jau pavargai nuo šito pavyzdžio, bet man jis baisiai svarbus) lipdama į ne tokį ir aukštą kalną, pasiekusi viršūnę (jei tai pavyks), galėsi grožėtis vaizdais, o ne braukti prakaitą ir mėginti atgauti kvapą. Moteriškumo kaip mokėjimo žaviai pasistaipyti prieš veidrodį ar klube prieš berniokus čia neišmoksiu. Vis dėlto, tikiu, kad kai pasitiki savo kūnu ir judesiais, staipytis galima į valias.
  3. Nieko bendro su striptizu. Jau seniai labai džiaugiuosi, kad net ir didžiausi skeptikai jau pole dance’o netapatina su striptizu. Kaip pašnekėjom su Ilona, bendras yra vienas faktorius – stulpas. Vis dėlto, striptizas skirtas suvilioti ir tas stulpas labiau pasitarnauja kaip atrama visaip seksualiai judant, o štai RAI studijoje pole dance esmė – nustebinti, sužavėti ir išmėginti savo jėgą bei jėgas, mokytis įvairiausių triukų  ir t.t. Čia stulpas būtinas ir privalomas vien tam, kad pats sportas įvyktų. Aš vis dar tikiuosi, kad aukščiausios kokybės striptizo klubuose merginos tikrai sugeba derinti ir vieną, ir kitą (ir mano nuomone, tai turėtų būti be galo gražu), bet tai, ką teko matyti man, buvo daugiau žargstymasis aplink stulpą nei realių sugebėjimų demonstravimas.
  4. Skaudės. Ir nieko čia nepadarysi. Bet koks sportas skauda, o šis – dar labiau vien todėl, kad sporto salėje gali pasirinkti, ar kelsi 5, ar 50 kg, o čia – tavo svoris ir viskas. Jokių palengvinimų.
  5. Nepavyks. Su tuo, deja, teks susitaikyti. Normalu, kad lengvos mergaitės gali greičiau išmokti įvairiausius triukus, kol aš vis mėginsiu nors kiek daugiau atsiplėšti nuo žemės. Vis dėlto, tiek Ilona, tiek man šią studiją rekomendavusi Eglė garantavo, kad atmosfera tarp merginų labai draugiška ir jei jau juoksimės iš ant dubcytės nudribusios Aistės, tai nebent kartu su manimi 🙂 Žinau, kad čia man dar reikės sustiprėti vidumi ir galiausiai nustoti kreipti dėmesį į tai, ką pagalvos (o greičiausiai ir nepagalvos) kiti, bet mėginsiu labai.

Po ilgo pokalbio Ilona man pravedė pirmąją pamoką. Matyt, jau reikėtų nustoti stebėtis, kad profesionalai yra profesionalūs, bet vis tiek buvo malonu, kad į daugumą mano fail’ų reakcija buvo: „Tai – standartinis pirmasis bandymas“. Ką galiu pasakyti, kad viskas atrodo daug lengviau, nei yra. Ir ne tik dėl mini–raumenų. Didžiulį vaidmenį pradedant sportuoti ant stulpo vaidina baimė. Baimė pasileisti, baimė nukristi, baimė neišsilaikyti, baimė apsijuokti ir dar tūkstantis kitų baimių. Mėgindama pora suktukų (jie tikrai vadinasi kažkaip kitaip), kur reikėjo tiesiog atpalaidavus ar į šoną ištiesus koją ar kojas suktis, aš galiausiai užsibaigdavau kaip koala apsikabinus stulpą. Baisu. Nors suvoki, kad esi kokius 30 cm nuo žemės ir blogiausiu atveju bus labiau gėda nei skauda, vis tiek baisu. Bet, kaip supratau, tai įveikiama. Ilona vis kartojo, kad turiu pasitikėti savo rankomis, o aš vis mąsčiau, kad kol kas neturiu tam pagrindo 🙂

Svarbiausia, kad pačiai sau netikėtai iš studijos išėjau patenkinta. Tikrai ne pasiekimais ir išmoktais triukais, bet tuo, kad išdrįsau ir tuo, kad baisiai patiko.

Tikslai? Visų pirma – sutvirtėti. RAI studijos vadovė minėjo, kad jei manau, kad pirmiausia pradėsiu matyti gražėjančias linijas, esu baisiai naivi mergiotė. Pirmiausia jausiu sutvirtėjimą. Po truputį stiprėsiu ir tik tada pradės taisytis kūno linijos. Vienaip ar kitaip, čia nėra kūno modeliavimo sportas, todėl svarbiausia – ne kaip atrodai, o ką sugebi. Pretty cool, ar ne? Antrasis tikslas – sulieknėti. Ir ne dėl to, kad gražiausiai atrodyčiau. Dabar atsirado motyvacija galėti lengviau save pakelti nuo žemės ir galiausiai skraidyti kaip akrobatei!

Išvados po pirmųjų pasisukimų? Gerai pajutau, kur turiu raumenis rankose ir nugaroje. Gal net ir dabar dar truputį jaučiu. Labai gaila, kad po pirmosios pamokos kiek apsirgau, bet jau netrukus pradėsiu lankyti kartu su grupe. Laikom kumščius, duosiu žinią, kas ir kaip.